Pagal tradiciją, šią dieną neabejingi Lietuvos gyventojai prie Pirčiupių motinos paminklo neša gėles taip paminėdami šią dieną. Gedulo ceremonijoje dalyvavo Rusijos ambasados Lietuvoje ir Varėnos rajono administracijos delegacija. Minėjimo metu Lietuvos vyriausybės atstovų nebuvo.
1944 metais birželio 3 dienos Pirčiupių kaime įvykusios tragedijos protokolų sausos eilutės neperteikia tris valandas trukusio skausmo ir siaubo, kai buvo suniokotas nedidelis Lietuvos kaimas. Tą dieną žuvo 119 žmonių.
"Vargšai fašistai"
Oficiali šių įvykių istorija, patvirtinta šiuolaikinės Lietuvos valdžios institucijų, sako, kad žiaurius fašistų nusikaltimus išprovokavo sovietų partizanai.
Atseit, jei jie 1944 metų birželio 3 dieną nebūtų apšaudę fašistų kolonos, ko pasekoje žuvo šeši Vermachto kariai ir karininkai, o aštuoni paimti į nelaisvę, visi Pirčiupių kaimo gyventojai būtų likę gyvi. Įdomus įvykių aiškinimas. Remiantis šia logika, galima teigti, kad jei Raudonosios armijos kariai ir partizanai nebūtų pasipriešinę Vermachto kariams, tuomet Didžiojo Tėvynės karo metu nebūtų žuvę beveik 27 milijonai TSRS piliečių.
Ir taip, piktadariai — gudrūs sovietų partizanai Vilniaus-Eišiškių kelyje labai nusižengė "vargšams fašistams" ir didžiai nusikalto prieš Pirčiupių kaimo gyventojus.
Į kaimą atvyko 400 nacių ir trys tankai. Jie apsupo kaimą ir suvarė gyventojus į aikštę, kurioje šiandien stovi pajuodę nuo sielvarto ir laiko kryžiai. Po to jie pradėjo varyti visus gyventojus į atokiau stovinčius namus ir padegė juos. Kas bandė pabėgti, tuos pasivijo kulkos.
Po trijų valandų iš Pirčiupių kaimo liko tik pelenai. Penkiolikmetė Marija Javčenko, vienintelė likusi gyva Pirčiupių kaimo gyventoja, kuri išgyveno tą kruviną dieną ir gyvena iki šių dienų matė visa tai pasislėpusi savo namo palėpėje.
Kaimo gyventojai sako, kad dar yra viena šios tragedijos liudininkių, tačiau čia ji negyvena ir negalėjo atvykti į savo gimtąjį kraštą.
Liudytojai ir pasakotojai
Šiandien aš žiūriu į 90 metų Mariją Javčenko — gyvą tragedijos liudininkę ir įsivaizduoju, kaip ji turėjo gyventi visą gyvenimą su tų dienų siaubo prisiminimais. Buvo nelengva net pateikti klausimus susijusius su šia tragedija. Ką gali atsakyti senyvo amžiaus moteris, patyrusi ne tik šio karo siaubą, bet ir šiuolaikinės Lietuvos istorijos siaubą?
Tačiau, dokumentiniai šaltiniai patvirtina, kad "miško broliai"— fašistų bendrininkai, taip pat dalyvavo žiaurumuose prieš vietinius gyventojus.
Sakoma, kad kai kurie iš jų net spėjo išvešti savo gimines iš Pirčiupių, kai kaimą jau buvo apsupę naciai. Dabartiniai Lietuvos "didvyriai" stebėjo tragediją, kuri buvo matoma iš artimiausio miško.
Šiandien pasakodami apie didvyrišką kovą su užpuolikais šie herojai seka pasakas, kad fašistų žvėriškumą išprovokavo tarybiniai partizanai, o ne "miško broliai", pagal kurių žodžius rašoma šiuolaikinė Lietuvos istorija.
Galbūt, dėl šios priežasties prie 1960 metais įkurto Pirčiupių motinos memorialo Lietuvos valstybininkai neskuba nešti gėlių ir vainikų. Dėkojame, kad bent jau nenuvertė jo kaip "sovietmečio" simbolio...