Akivaizdu, kad Europos Sąjunga išgyvena pereinamąjį laikotarpį, yra lūžio taške. Šiuo metu sprendžiasi, kokiu keliu ji žengs — federaliniu ar nacionalistiniu. Manytina, kad būtent todėl šį kartą Europos diskusijos dėl valdžios buvo tokios aštrios.
Pasiektas rezultatas, viena vertus, nustebino, bet kita vertus, yra logiškas ir demonstruoja pakankamai aiškias tolimesnės Europos raidos tendencijas.
Europa "sensta"?
Po to, kai paaiškėjo, kad pagrindine kandidate į Europos Komisijos (EK) vadovo postą tapo Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen, o Europos centriniam bankui (ECB) turėtų vadovauti Christine Lagarde, prasidėjo kalbos apie svarbų moterų vaidmenį ES politikoje. Žinoma, lyčių lygybės faktorius įdomus, bet žymiai svarbesni kiti momentai.
Pirma, pastaruoju metu viešojoje erdvėje buvo akcentuojama Europos Parlamento (EP) Europos politikoje. Ir kas? ES valstybių lyderiai pasirinko kandidatus, kurie patinka jiems, o EP partinių susivienijimų pageidavimai iš esmės liko neišgirsti.
Antra, jeigu pažiūrėti, iš kokių šalių yra žmonės, kurie turės valdyti ES, kyla klausimas: "O kur Centrinė ir Rytų Europa, kur taip aktyviai kovojusi Višegrado grupė, kur kitas Donaldas Tuskas"? Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad dėl pagrindinių ES postų susitarė vokiečiai su prancūzais, o "naujoji Europa" nustumta į šalį — geografinis valdžios padalijimo principas nesuveikė.
Ir net tas faktas, kad EP pirmininku buvo išrinktas ne vokietis Manfredas Weberis, kurį rėmė Angela Merkel, o italas Davidas-Maria Sassolis, nepanegia to, kad nugalėtoja ES valdžios dalybose tapo "senoji Europa" (ypač Prancūzija).
Trečia, ką reiškia Ursulos von der Leyne, kuri atsirado iš niekur, iškilimas? Pirmiausiai reikia pažymėti, kad yra daug klausimų, susijusių su jos vadovavimu Vokietijos gynybos ministerijai. Tačiau jeigu ji silpna ministrė, kaip ji galės būti stipri EK vadovė? O ji ir nebus. Kitaip tariant, tai, greičiausiai, nesavarankiška kompromisinė figūra, kuriai nurodinės, ką daryti, Berlynas ir Paryžius.
Ką tokia institucinė dėlionė reiškia Lietuvai?
Nepagrįstas lietuviškas optimizmas
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, vertindama ES valdžios konfigūraciją, dėl kurios sutarė bloko lyderiai, pažymėjo:
"Mums toks paketas yra palankus. Mes gerai pažįstame Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von den Leyen. Ji yra palanki Lietuvai. Ji labai padėjo, kad atsirastų Vokietijos vadovaujamas batalionas, ginantis mūsų šalį. Taigi, Lietuvai šis paketas tikrai yra naudingas, kalbant ir iš Lietuvos vadovės pozicijų, ir apskritai Lietuvos interesų prasme".
Komentuodama tai, kad šiame pakete nėra nei vieno Centrinės, Rytų ar Šiaurės Europos atstovo, prezidentė pareiškė, kad "jų yra, tik ne priešakinėse trijose pozicijose, o įvairiuose kituose lygmenyse, kur visiems regionams bus atstovaujama, taigi, regioninis balansas iš principo yra išlaikytas".
Tokie pasisakymai panašūs į bandymą surasti kažką gero ten, kur to gero nelabai daug. Kiek Lietuvoje buvo kalbama apie Grybauskaitės galimybes, pavyzdžiui, pakeisti Tuską. Ir kas? Ir nieko. Vien tai yra blogas rezultatas Lietuvai.
Kita vertus, labiau galima buvo tikėtis ne asmeninės Lietuvos prezidentės, o regiono sėkmės. Šiame kontekste situacija, kai jo atstovai "ne priešakinėse trijose pozicijose, o įvairiuose kituose lygmenyse" — tikrai ne pasiekimas, į ką atkreipė dėmesį ir Vygaudas Ušackas.
Taip pat sunku pasakyti, kiek palanki Lietuvai bus Ursulos von der Leyne politika tokiais klausimais kaip ES federalizacija, transatlantinė partnerystė ir Europos santykiai su Rusija.
Kaip minėta, ji yra Vokietijos ir Prancūzijos vadovų statytinė. Reiškia turės remti glaudesnę ES integraciją. Tuo tarpu Lietuvoje sakoma, kad Jungtinės Europos Valstijos mums netinka. Antra, asmeniškai Ursula von der Leyne, galbūt, remia didesnį JAV ir NATO vaidmenį Europoje, bet už jos stovintys žmonės taip nemano ir pasisako už didesnį ES savarankiškumą (taip pat ir karinėje srityje).
Pagaliau, po Rusijos sugrįžimo į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją prieš Ukrainos valią, kuris negalėjo įvykti be skambučio iš Berlyno ir Paryžiaus, ES pozicija Maskvos atžvilgiu, greičiausiai, negriežtės (o gal — aštrėjančių Europos nesutarimų su Amerika fone — net švelnės), ir EK paliks ramybėje "Nord Stream-2".
Trumpai sakant, derybos dėl postų Europos Sąjungoje parodė, kad joje dominuoja "senoji Europa" bendrai ir Vokietija su Prancūzija konkrečiai. Tuo pat metu proamerikietiška Lietuvos užsienio politika kol kas nelabai derinasi su dabartine Berlyno ir Paryžaus darbotvarke, ir jeigu mūsų šalis nori "neiškristi" iš didelio europinio žaidimo, jai reikia bent jau subalansuoti savo tarptautinį kursą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.