Meras jau gavo ministro pirmininko paramą. Liko nedaug — surasti investuotoją, kuris kartu su miesto valdžios institucijomis sutiktų investuoti į ilgalaikį statybos projektą, kuris buvo pradėtas dar sovietmečiu.
XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje gimė svajonės apie šiuolaikinį nacionalinį stadioną, pakeisiantį senąjį "Žalgirio" stadioną, pastatytą 1950 metais. 1983-aisiais Vilniaus klubas užtikrintai įsiveržė į TSRS aukštąją lygą. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo septynerius metus sezono pabaigoje komanda užimdavo aukščiausias pozicijas. 1987 metais "Žalgiris" laimėjo bronzos medalius ir gavo teisę kovoti dėl UEFA taurės. Tais pačiais metais TSRS rinktinė, sudaryta Vilniaus klubo pagrindu, tapo Pasaulio čempionato nugalėtoja.
Lagaminas be rankenos
Štai tuomet ir gimė super modernaus stadiono projektas. Jame turėjo vykti ne tik TSRS futbolo čempionato ir Europos taurių rungtynės, bet ir tarptautinio lygmens lengvosios atletikos varžybos.
Buvo rimtai kibta į darbą. Išlieti pamatai, pastatytos karkaso kolonos. Į armatūrą ir betoną buvo investuota keli milijonai rublių. Tuo metu staiga sugriuvo TSRS. Išsivadavusi iš "sovietų okupacijos" Lietuva prarado ir pinigus. Statybos užšaldytos. Tikėtasi, kad laikinai, bet, pasirodo, ilgam. Visus šiuolaikinės Lietuvos istorijos metus nacionalinio stadiono karkasas sostinės Šeškinės mikrorajone bado akis. Su tyliu priekaištu jis primena nepriklausomybės kainą.
Trys bandymai
Pirmasis bandymas užbaigti stadioną buvo 2006 metais. Tačiau, matyt, tuo metu naujasis elitas dar buvo toks alkanas, kad 100 mln. litų, kuriuos Lietuvos valstybės biudžetas skyrė projekto atnaujinimui, nutekėjo kaip vanduo į smėlį. Tiksliau sakant, į rangovų kišenes (naujosios Vyriausybės).
Antrąjį bandymą 2012 metais atliko tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Buvo paskelbti keli skirtingi nacionalinio stadiono statybos projektai ir pasiūlymai. Tačiau norinčių imtis valstybinio masto projekto taip ir neatsirado.
Dabar yra trečiasis bandymas. Dabar du kartus meras Remigijus Šimašius stengiasi sporto arenos gelžbetoninę konstrukciją paversti bent jau šiokia tokia sporto aikštele. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pažadėjo, kad valstybė padės kiek įmanoma. Tiesa, nėra kalbama apie konkrečias valstybės paramos sumas, kurias planuojama skirti ilgalaikėms statyboms. Nepamirškite, kad priešas už vartų, reikia skirti bent du procentus BVP gynybai, o ne kažkokiems visuomeniniams projektams.
Rožinės svajonės ir realybė
Sostinės mero kabinete paskaičiuota, kad, remiantis kukliausiais šiandienos įvertinimais ir kainomis, statybai užbaigti reikia apie 110 mln. eurų. Ši suma yra įspūdinga ir Vilniui nepakeliama. Tačiau galbūt bus galima pritraukti lėšų iš ES struktūrinių fondų?
Be to, būsimosios arenos ateities vizija visiškai neaiški. Labiausiai tikėtina, kad projektas bus atnaujintas pagal dabartinę tikrovę. Galų gale, jei stadionas bus pastatytas pagal sovietinį projektą, tokios didžiulės struktūros išlaikymas taps sunkia našta miesto biudžetui. Kiek komercinių projektų ar tarptautinio masto turnyrų teks surengti, kad atsipirktų stadiono statybos? O Lietuva sporto pasaulyje yra žinoma tik dėl krepšinio, kuriam nereikia didžiulio nacionalinio stadiono.
Vadinasi, net jei stadionas kada nors bus baigtas, jis padarys didžiulę skylę ne tik sostinės, bet ir valstybės biudžete. Tai panašu į milžinišką SGD terminalo "Independence" ar uždarytos Ignalinos atominės elektrinės techninę priežiūrą, kur išleidžiama daugiau pinigų nei jos eksploatavimo metu. Tačiau prieš tai IAE bent jau nešė didžiules pajamas valstybės iždui, o dabar — vien išlaidos.
Sulyginti su žeme, o tada...
Bet jei būtų galima "sulyginti viską su žeme, o tada..." pastatyti nedidelį sporto kompleksą ir porą viešbučių ir prekybos centrų dabartinių gelžbetonio džiunglių vietoje, galbūt privatus verslas tai pajėgtų?
Galų gale, taip atsitiko su "Žalgirio" stadionu. Ten investuotojas sutiko skirti papildomą milijoną eurų tik tam, kad išardytų stadiono konstrukcijas.
Ir jei toks variantas suveiks, galima apgalvoti dar vieno "sovietinio režimo" palikimą — sostinės Sporto rūmus, esančius prestižiškiausiame Vilniaus rajone, ant upės kranto. Pristatė "okupantai" įvairių stadionų, rūmų, gamyklų ir atominių elektrinių, o dabar Lietuva nežino, kaip jų atsikratyti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.