Su elektronine viza galima patekti į Kaliningrado sritį visais keturiais būdais — oro (Chrabrovo oro uostas), jūros (Kaliningradas, Baltijskas, Svetlyj), kelių ("Bagrationovsko", "Gusevo", "Mamonovo", "Morskoje" ,"Sovetsko",
Černyševskoe" pasienio kontrolės punktai) transportu ir geležinkeliu ("Mamonovo", "Sovetsko" kontrolės punktai).
Mes pasirinkome kelionę automobiliu ir pirmiausia reikėjo gauti vizą. Pirmas žingsnis — kreiptis į Rusijos užsienio reikalų ministerijos konsulato informacinį portalą ir užpildyti paraišką. Toliau galima sekti jos būseną, tačiau tuo tarpu nurodoma, kad gausite atsakymą per keturias kalendorines dienas (įskaitant savaitgalius) nuo paraiškos pateikimo laiko. Turėjome palaukti tris dienas ir viza buvo paruošta.
Užpildant prašymą išduoti vizą, reikia nurodyti savo planuojamą lankyti Kaliningrado srities vietą. Iš esmės, tai nesudaro sunkumų, tiesiog reikia užsisakyti bet kokį viešbutį, o vėliau rezervaciją galima bet kuriuo metu atšaukti nemokamai, ir, pildant paraišką, nurodyti adresą ir viešbučio pavadinimą. Be to, reikės įsigyti kelionės draudimą sau ir žalią kortelę automobiliui. Trijų ar keturių dienų laikotarpiui pastaroji kainuoja apie šešis — aštuonis eurus, o trims mėnesiams — 12 eurų. Mes nusprendėme užsisakyti draudimą trims mėnesiams. Kas žino, o jei patiks?
Gavus patvirtinimą, reikia atsispausdinti e. vizos blanką, kurį reiks pateikti sienos kirtimo metu. Teoriškai ją galima parodyti ir telefone, bet gali nutikti taip, kad tuo metu pasienyje trumpam suges technika, ir jūs tik prarasite laiko ir "nervų".
Svarbu prisiminti: e. viza į Kaliningrado sritį yra vienkartinė ir jos galiojimo laikas yra 30 kalendorinių dienų nuo išdavimo dienos. Rusijos Federacijos anklave galite būti aštuonias dienas. Ir tai nereiškia, kad jūs galite ten būti lygiai 192 valandas (8 paros x 24 valandos). Pavyzdžiui, jei į Rusijos Federacijos teritoriją įvažiuosite rugpjūčio 1-osios vidurnaktį, tuomet grįždami turėsite kirsti sieną iki rugpjūčio 8-sios 24:00 valandos.
Mes pasirinkome kirsti sieną Kuršių nerijos rajone. Iš karto įspėjame, kad tai yra brangesnis būdas, tačiau, kita vertus, yra tikimybė, kad užtruksite daug mažiau laiko.
Į Kuršių neriją galite nuvykti tik keltu iš Klaipėdos. Jis kursuoja kas 20 minučių nuo ankstyvo ryto (7:00) iki vėlyvo vakaro. Nuo 22:00 keltų išvykimo dažnis — kartą per valandą (tvarkaraštis nuotraukoje). Už keltą mokate tik vieną kartą, grįžtant mokėti dar kartą nereikia.
Įvažiuodami į Kuršių nerijos Lietuvos pusę turėsite atsisveikinti su 20 eurų (automobilio mokestis) už įvažiavimą į nacionalinį parką. Prieš trejus metus lietuviai ketino rinkliavą sumažinti iki penkių eurų, bet dabar šis malonumas vėl kainuoja 20 eurų.
Nerijos ilgis yra 100 kilometrų, iš kurių pusė priklauso Lietuvai, kita dalis — Rusijai. Nepaisant pasirinkto varianto, greitai kirsti sienos nepavyko. Lietuva išleido greitai, tuo tarpu Rusijos pusėje susidarė... trijų automobilių, įskaitant mūsiškį, kamštis. Pasienio kontrolės punktą pavyko pervažiuoti po dviejų valandų!
Vienas privalumas vis dėl to buvo: rusai pasiūlė automobilio registracijos kortelę, kuri atleidžia jus nuo kito mėnesio keleivių muitinės deklaracijos pildymo. Tai reiškia, kad kitą kartą kirsdami sieną, visus formalumus teoriškai galima atlikti akimirksniu. Žinoma, su sąlyga, kad jūs greitai pateksite į patį kontrolės punktą.
Išvykstant iš nerijos į žemyninę dalį (Zelenogradską), jums bus taikomas dar vienas mokestis — už įvažiavimą į Rusijos nacionalinį parką. Tiesa, jis žymiai mažesnis — 150 rublių už automobilį ir 150 rublių vienam asmeniui. Tai yra apie 4,3 eurų dviem žmonėms. Su automobiliu kaina sudarys 6,4 euro, kas vis tiek yra tris kartus mažiau už lietuvišką mokestį.
Kaliningrade, žinoma, yra ką pamatyti. Tai ir garsioji katedra, kurioje palaidotas didysis filosofas Emanuelis Kantas, ir senovės fortų grandinė, supanti miestą. Parke "Junost" galima pakilti ant Velnio rato ir pamatyti Kaliningradą iš paukščio skrydžio, galima paplaukioti tikroje Venecijos gondoloje ir pažvejoti. Viena iš pagrindinių parko lankytinų vietų tapo "Apverstas namas", kuriame pajusite visą traukos dėsnio žavesį.
Renkantis maistą Kaliningrade taip pat nėra jokių ypatingų problemų. Maistas čia bent pusantro ar du kartus pigesnis, palyginti su Baltijos šalimis. Ir svarbiausia — ne prastesnis. Galime rekomenduoti restoraną "Česnok". Ši įstaiga turi gana neįprastą koncepciją, pagal kurią klientas susimoka jau prie įėjimo (paprastai — 375 rublių, arba apie penkis eurus), o vėliau — už pasirinktus patiekalus bei gėrimus. Tačiau kainos meniu (taip pat ir jo įvairovė) yra maloniai stebinančios, o išeinant paaiškėja, kad sąskaita nėra tokia baisi.
Žinoma, neturėtumėte apsiriboti vien Kaliningradu. Galų gale, regionas yra prie jūros, ir neapsilankyti pajūryje bus neatleistina. Tiesa, šiemet paplūdimio pagrindiniame regiono kurorte — Svetlogorske — tiesiog nėra. Jūros stichija atkovojo paplūdimį iš miesto ir rimtai pažeidė promenadą. Dabar ten įrengiami banglaužiai iš didelių akmenų.
Įrengti paplūdimį pavyks ne anksčiau kaip 2021 metais, todėl kaliningradiečiai arba keliauja prie jūros į Zelenogradską (apie 35 km), arba į vakarus iki Jantarno (apie 50 km).
Jantarnas yra miestelis, kurio pavadinimas byloja apie tai, kad ten viskas yra susiję su gintaru. Būtent čia jis buvo kasamas nuo XVII a. Firminėse parduotuvėse galite įsigyti įdomių dirbinių iš šio akmens. Labai gražus parkas, pavadintas Moriso Bekerio vardu, pro kurį praėję pateksite tiesiai prie jūros. Paplūdimys yra platus, panašus į Jūrmalos, išskyrus tai, kad smėlis yra stambokas.
Šis regionas yra ne tik išlepusių turistų mėgstamiausia vieta. Į Jantarną atvyksta ir nardytojai, jau seniai pamėgę Siniavino (Jantarno) ežerą, susiformavusį buvusio karjero vietoje.
Važiuojant per Kaliningrado sritį, vis tenka susidurti su Latvijos, Estijos, Lietuvos (savaime suprantama), Lenkijos ir Vokietijos automobiliais. Tarp kitko — apie vokiečius. Pastarieji buvo iškeldinti iš čia po Antrojo pasaulinio karo, kai Kionigsbergas su gretima teritorija atiteko TSRS ir tapo žinomas kaip Kaliningradas. Dabartiniai Kaliningrado gyventojai pasakoja, kaip dažnai šių vokiečių palikuonys atvyksta į vietas, kur stovėjo jų protėvių vienkiemiai, ir prašo leidimo šiek tiek pasikasinėti daržuose, tikėdamiesi surasti ką nors, ką jų seneliai paslėpė prieš deportaciją. Šios nelabai linksmos paralelės vis dar egzistuoja ir primena slogią šių vietų praeitį.
Beje, daugelis stačiatikių bažnyčių yra buvusios katalikų bažnyčios. Pavyzdžiui, Jantarne galima pamatyti neįprastą stačiatikiams Kazanės Dievo Motinos ikoną, kuri anksčiau priklausė evangelikų bažnyčiai.
Pažymėtina, kad nuo devintojo dešimtmečio Kaliningrado sritis ir jo centras labai išgražėjo. Jei tarybiniais laikais tai buvo užsieniečiams uždara zona, o restauracijos požiūriu buvo mažai kas daroma, dabar padėtis gerokai pasikeitė.
Ypač stulbinanti yra kelių kokybė, kurie yra atnaujinti prieš 2018-ųjų metų Pasaulio futbolo čempionatą, be to, tiesiami nauji keliai. Daugelis trasų turi po dvi juostas, patogias ir aiškias nuvažiavimo nuo kelio vietas, žodžiu — keliauk ir mėgaukis. Patekti iš vieno taško į kitą tapo daug lengviau ir greičiau.
Tačiau anksčiau ar vėliau kelionė baigiasi ir laikas grįžti namo. Pasirinkdami kelią atgal tarp Kuršių nerijos ir Sovetsko, pirmenybę vis dėlto suteikėme pirmam variantui. Pirma, tai yra galimybė dar kartą važiuoti per gražias vietas, užsukti į Šokantį mišką (Rusijos Federacijos teritorijoje) arba apsilankyti Nidos nudistų paplūdimyje (Lietuva). Kas kam įdomiau.
Nors kelionė per Kuršių neriją sąlyginai brangesnė 26 eurais (kelionės mokesčiai į Lietuvos ir Rusijos nacionalinius parkus), bet, kita vertus, sutaupote laiko. Bent jau mes jo tikrai sutaupėme, nors iš Rusijos pusės buvo susidariusi 12 automobilių eilė.
Skirtingai nuo patikrinimo įvažiuojant į Rusijos Federaciją, kai sienos apsaugos pareigūnai tikrino tris automobilius tris valandas, dabar visa Rusijos sienos kirtimo procedūra buvo atlikta per lygiai vieną valandą! Tai yra, vienam automobiliui buvo skirta apie penkias minutes. Tačiau buvo pasakyta, kad tokiam operatyvumui pasiekti buvo pasitelktos visos papildomos pajėgos, ir ateityje nereikia tikėtis, kad visuomet pavyks kirsti sieną per tokį laiko tarpą.
Lietuvoje patikra buvo atlikta per penkias minutes, o abiejuose punktuose teko susipažinti su lapėmis. Panašu, kad rudosios išdykėlės jau seniai čia vaikšto ir kaulija iš keliautojų maisto. Tie, žinoma, joms neatsako. Pamaitinome lapes ir mes, o po to pajudėjome link Klaipėdos.
Apibendrindami kelionę, rekomenduojame: kelias į Kaliningradą per Kuršių neriją nėra pigiausias (atsižvelgiant į mokesčius ir keltus — susidaro 65 eurai), bet, ko gero, greičiausias sienos kirtimo atžvilgiu. Be to, nakvynė Kuršių nerijoje Lietuvos pusėje yra gana brangus malonumas, o naktis Kaliningrade jums kainuos nuo pusantro iki dviejų kartų pigiau.
Galite pabandyti kirsti sieną tarp Rusijos ir Lietuvos per kitus kontrolinius punktus — "Sovetsk" ir "Černyševskoje". Nuo Kaliningrado iki "Sovetsko-Panemunės" KKP — 120 km, o toliau — tiesioginis kelias į Šiaulius. "Černyševskoje-Kybartai" KKP yra patogesnis Lietuvos gyventojams, keliaujantiems į Kauną ir Vilnių, o atstumas nuo pasienio iki Kaliningrado tokiu atveju — 155 km.
Labiausiai apkrautas kelio kontrolės punktas yra "Sovetsk". Bent jau tuo metu, kai mes kirtome sieną, važiuodami atgal ir pasienyje buvo 12 automobilių, "Sovetsko" KKP jų buvo dvigubai daugiau.
Kita vertus, Baltijos šalių gyventojų elektroninių vizų prašymų skaičius tik didės. Pakanka pasakyti, kad per pirmąją paslaugos teikimo savaitę daugiau nei 4,5 tūkst. užsieniečių gavo elektronines vizas į Kaliningrado sritį.
Ir jau praėjusį savaitgalį Rusijos ir Lietuvos pasienyje, Kuršių nerijoje, automobiliai stovėjo jau po penkias valandas. Todėl neįmanoma nieko prognozuoti, arba galime numanyti, kad darbo dienomis automobilių srautas vis tik bus mažesnis. Spręsti jums. Galų gale, dar yra lėktuvai.