Neva klestinčios "laisvės ir demokratijos" krašte politinių kalinių nėra, nes būti negali. Kalėjimuose — vien kriminaliniai nusikaltėliai. Bent taip jau deklaruojama. Bet, kaip įprasta mūsuose, kas deklaruojama, smarkiai prasilenkia su tuo, kas esama...
"Šnipas" gali tapti bet kas...
Aiškiausiai tai matyti iš vieno žmogaus — Algirdo Paleckio. Kaip ilgametis kovotojas prieš Lietuvos oligarchiją, už savo kairiuosius įsitikinimus ir juos išreiškiančią veiklą režimo nemalonėn jis buvo patekęs ne kartą. Antitarybiškumu ir rusofobija alsuojantys Lietuvos inkvizitoriai į jį, kaip į tariamą "tautos išdaviką", nusitaikę jau seniausiai. Tačiau tik praėjusių, 2018-ųjų metų spalį nuspręsta šį žmogų suimti ir įkalinti. Už ką? Ogi už šnipinėjimą... Kad ir kaip keista — "Rusijos naudai"...
Be abejo, čia — tik pretekstas. Ir, be to, labai jau nevykęs. Nes jei Rusija ir verbuoja šnipus, tai tikrai ne tokius. Kur tau pašnipinėsi, kai senų seniausiai esi atsidūręs "juoduosiuose" elito ir jam pavaldžių žvalgybininkų sąrašuose? Niekur ir niekaip, nes niekas neprisileis. Ką jau kalbėti apie tokį "visuomenės priešą" kaip Paleckis. Todėl vadinti jį "šnipu" — grynų gryniausias absurdas.
Panašu, kad tai supranta net patys Paleckio persekiotojai. Todėl mūsuose išplečiama pati "šnipinėjimo" samprata dabar gali reikšti ne tiktai įslaptintos, bet netgi viešai prieinamos informacijos rinkimą! Tiesa, su sąlyga, kad šitai daroma "prieš valstybės interesus". Tačiau kas ir kokie tie interesai, aišku, sprendžia Lietuvos inkvizitoriai. Kaip ir tai, ką "paversti" šnipu, nes tokiu pagrindu juo gali tapti bet kas.
Disidentas — už grotų, korupcionieriai — laisvėje
Bet ar tai iš vis ką nors jaudina? Užsienyje — tikrai taip. Apie Paleckio bylą kalba tiek kitų kraštų parlamentarai, tiek diplomatai.
O Lietuvoje, neminint daugybės Paleckio draugų, bendražygių ir vieno kito teisybės ieškotojo, praktiškai visi tyli. Tame tarpe ir vadinamoji mūsų inteligentija. Jos atstovai, nors netingi pagal komandą cypti apie "Putino diktatūrą" Rusijoje ir tikrus ar tariamus žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, visgi nemato po nosimi vykstančių politinių susidorojimų Lietuvoje. Toks jau tas lietuviškas fonas — intelektinė prostitucija ir pilkų pilkiausias konformizmas...
Išimtį šiuo atveju sudaro nebent vienintelis TSPMI profesorius Kęstutis Girnius, kuris nepabijojo pažymėti, kokia tai nesąmonė ir neteisybė, kad kol Paleckis neaišku dėl ko kalinamas, tikrų tikriausi nusikaltėliai, "sužibėję" tų pačių 2018-ųjų pabaigoje "išlindusiame" teisėjų skandale, paleidžiami laisvėn... Bet tai — tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Štai į ne ką menkesnę korupcinę schemą įsitraukęs liberalas Eligijus Masiulis iki šiol džiaugiasi laisve.
Tuo tarpu Paleckis toliau "sėdi". Suėmimu vadinamas jo įkalinimas formaliai pratęsinėjamas kas treji mėnesiai. Paskutinį kartą — šią liepą. Tiktai dabar byla pasiekė tokį tašką, kad nuo jos nusišalino net patys teisėjai. Esą įtariamasis (Paleckis) nusikaltęs prieš juos. Todėl tariamas "nešališkumas" reikalauja, kad Paleckį teistų kiti. Bet kas jį beteistų ir kaip ten bebūtų, turime tik gyvą įrodymą, kad Lietuva — tai šalis, kurioje disidentai kalinami, o korupcionieriai nevaržomi vaikšto laisvėje...
Politinis kalinys Nr. 1
Tiesa, Paleckis — ne pirmasis ir net ne vienintelis šių laikų Lietuvos politinis kalinys. Pavyzdžiui, dar 1990-aisiais žlugus TSRS, laimėjus Sąjūdžiui ir kapitalizmui keitus socializmą, buvo atitinkamai susidorota su LKP ant TSKP platformos lyderiais: profesoriumi Mykolu Burokevičiumi, Juozu Kuoleliu ir kitais. Jie priklausė senajai, idėjinei tarybinės valdžios gynėjų kartai, už ką tuomet vykusio perversmo metu ir sulaukė atitinkamo likimo.
Bet Paleckis — gerokai jaunesnės kartos atstovas. Asmeniškai ir dargi politiškai subrendęs jau nuo Tarybų Sąjungos nepriklausomoje Lietuvoje. Kažkada joje pasiekęs ir šiokių tokių karjeros aukštumų. Tačiau ilgainiui jis nusivylė, po kurio laiko tapdamas principiniu režimo priešininku ir vienu ryškiausių radikaliosios opozicijos veidų.
Priešingai daugumai Lietuvos politinių veikėjų, Paleckis išdrįso sulaužyti pagrindinius Lietuvos politikos tabu — rusofobiją ir antitarybiškumą. Dar daugiau — jis viešai suabejojo oficialiąja 1991—ųjų sausio 13—osios įvykių versija. Ir kaip socialistinių pažiūrų politikas Paleckis ėmė kritikuoti ne tik atskirus visuomenės gyvenimo ar politikos momentus, bet pačią kapitalistinę santvarką.
O kadangi Lietuvos inkvizitoriams tai — kone mirtinos nuodėmės, Paleckiui atleisti paprasčiausiai negalima. Todėl jis šiandien ir kali. Ne šiaip kaip politinis kalinys, bet kaip politinis kalinys Nr. 1 — pavyzdys, kuriuo šiaudiniu "patriotizmu" žaidžiantys inkvizitoriai siekia įbauginti Lietuvos visuomenę. Esą štai, kas laukia kiekvieno, kuris tik paseks Paleckio pėdomis, kuris netupės ramiai ir tyliai kaip pelė po šluota.
Kovotojas prieš "demokratinį fašizmą"
Iš tiesų tai tik patvirtina, kad Lietuvoje įsigali reiškinys, kurį pats Paleckis viename savo dar iš Lukiškių kalėjimo siųstų laiškų pavadino "demokratiniu fašizmu". Pasiremdama klusnia visuomene, viešpataujančioji finansinė oligarchija su savo priešininkais susidoroja pamažu, prisidengdama tariamos demokratijos ir taip vadinamos "teisinės valstybės" skraiste. Būtent tokio susidorojimo pavyzdį matome Paleckio byloje, kuri rodo, kas gali nutikti bet kam, kas tik viešai priešinsis valdančiajam režimui.
Tačiau kartu Paleckis yra ir gyvas pavyzdys kovotojo su minėtąja "demokratinio fašizmo" sistema. Pavyzdys žmogaus, kuris nebijo pastovėti už teisybę, net jei tai reikalauja asmeninių aukų. Būtent toji kovos dvasia, kurią savo pavyzdžiu įkūnija Paleckis, galės išsklaidyti vyraujančią apatiją ir prisitaikėliškumą. Kaip tik ji galės nupjauti šaką, ant kurios ir sėdi Paleckį įkalinę Lietuvos inkvizitoriai, šiuolaikiniai, "demokratiniai" XXI amžiaus fašistai.
Šiuo požiūriu pavyzdys įkvepia pagarbą netgi tarp tų, kurie kitais klausimais Paleckiui netgi nepritartų ar apskritai jo nemėgtų. Nes tiesa ir teisingumas — jo pusėje. O Paleckis laikosi tvirtai ir, panašu, toliau tvirtai laikysis. Todėl linkėdami jam sėkmės ir stiprybės, neabejokime, kad jo rodomas principingumo pavyzdys dorus žmones įkvėps ir toliau.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.