VILNIUS, rugpjūčio 1 — Sputnik. Kauną, nuo pirmųjų Antrojo pasaulinio karo dienų okupuotą fašistų, 1944 metų rugpjūčio 1 dieną išlaisvino Raudonoji armija. To meto įvykius nušviečia RIA Novosti.
Viačeslavo Molotovo kalba per radiją 1941 metų birželio 22 dieną:
"Šiandien 4:00 valandą, nepareikšdami pretenzijų Tarybų Sąjungai ir nepaskelbdami karo, vokiečių kariuomenės būriai užpuolė mūsų šalį, daugelyje vietų užpuolė mūsų sienas ir iš savo lėktuvų bombardavo mūsų miestus — Žytomyrą, Kijevą, Sevastopolį, Kauną".
1944 metais vokiečių armijai Kaunas buvo svarbus strateginis taškas ir tapo galinga įtvirtinta teritorija, apimančia trumpiausius kelius į Rytų Prūsiją. Be to, Kaunas buvo įsikūręs didelės magistralės, geležinkelio ir kelių, jungusių jį su visa Baltija, sankryžos centre.
Nacių užgrobtiems Lietuvos kraštams grėsė visiškas gyventojų sunaikinimas. Pagal planą "OST" 85 proc. Lietuvos gyventojų buvo planuojama sunaikinti arba iškeldinti, o tai prilygo mirčiai. Per trejus okupacijos metus apie 700 tūkst. žmonių tapo fašistų užpuolikų aukomis, iš kurių daugiau kaip 660 tūkst. — sovietų civiliai.
Nacių ir jų bendrininkų — lietuvių nacionalistų — rankomis buvo nužudyti 230 tūkst. sovietinių karo belaisvių ir dešimtys tūkstančių civilių iš kitų TSRS respublikų. Priverstiniam darbui dešimtys tūkstančių gyventojų buvo ištremti.
Nacizmas sunaikino viską kas pasitaikė kelyje. Lietuvoje okupantai visiškai sudegino 26 kaimus ir gyvenvietes, sunaikino 80 tūkst. pastatų, į Vokietiją buvo nuvarytas visas geležinkelio vagonų sąstatas.
Mirties tvirtovė
Kaune XIX amžiuje buvo pastatyta tvirtovė Rusijos imperijos vakarinėms sienoms apsaugoti. Būtent čia naciai surengė atpildo vietą.
Pirmosiomis karo dienomis žydų mirties bausmės buvo vykdomos IV ir VII fortuose. Iš viso buvo nužudyta 43 tūkst. žmonių.
1941–1943 metais "Stalag 336 Kaunas" buvo VI forto teritorijoje sovietiniams karo belaisviams. Ten buvo kankinami 35 tūkst. sovietų karių.
Stovykloje žiaurūs kankinimai ir patyčios buvo taikomi karo belaisviams griežtai laikantis ten esančios direktyvos, skirtos vadovams ir darbuotojų komandų palydai.
Remdamiesi šia direktyva, vokiečių kareiviai ir palyda tvarkė karo belaisvių gyvenimus savo nuožiūra. Karo belaisviai VI forte buvo pasmerkti išsekimui ir badui. Badas, šaltis ir sunkus nuovargis greitai išsekino kalinių kūnus.
(Iš Valstybinės neeilinės komisijos pranešimo apie nacių okupantų nusikaltimus Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje. 1944 metų gruodžio 18 diena).
IX forto teritorijoje vokiečiai sukūrė mirties stovyklą. Vien 1941 metų spalio 28–29 dienomis ten buvo sušaudyta 12 tūkst. žmonių, per dvi lapkričio dienas — 22 tūkst., 1943 metų sausio mėnesį — 5 tūkst. Iš viso 1941–1944 metais IX forte žuvo mažiausiai 80 tūkst. žmonių.
Bendradarbiavimas su priešu
Lietuvos kolaborantai aktyviai dalyvavo žudant žydus, tarybinius partizanus, karo belaisvius ir civilius gyventojus. Didžiulį "entuziazmą" parodė nacionalistinė organizacija "Šaulys". Jie net sąveikaujant su fašistais buvo reformuoti į vadinamąją Lietuvos gynybą su teise dėvėti uniformas ir ginklus.
Apart jų, veikė jaunimo organizacijos "Laisvės kovotojas" ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) ginkluotosios pajėgos. Visus juos sudarė tik lietuviai. 1942 metais pradėjus formuoti policiją, žandarų ir saugumo batalionus, šių organizacijų nariai tapo jų dalimi.
Baudžiamąsias operacijas prieš civilius gyventojus ir sovietinius partizanus vykdė 21-ojo policijos bataliono, kuriam buvo pavesta SS kariuomenė, nariai.
Negailėdami gyvybės
Tačiau teigti, kad dauguma lietuvių "griebėsi fašizmo vėliavos", jokiu būdu negalima. Daugelis bijodami mirties gynė savo Tėvynę, kaip galėdami kovojo su vokiečių užpuolikais.
1942 metų pradžioje Maskvoje buvo įkurtas Lietuvos partizanų judėjimo štabas, vadovaujamas Antano Sniečkaus. Tuo metu Lietuvoje jau veikė 92 partizanų būriai, iš viso apie 10 tūkst. žmonių. Nemažą dalį tarybinių partizanų sudarė žydai, pabėgę iš getų ir koncentracijos stovyklų.
Taip pat 1942 metais, kaip tarybinės armijos dalis, buvo suformuotas Lietuvos nacionalinis padalinys - 16-oji Lietuvos pėstininkų divizija, kuri dalyvavo kovose už okupantų ištrėmimą iš šalies.
Ilgai lauktas išsivadavimas
3-iojo Baltarusijos fronto Kauno puolimas vyko nuo 1944 metų liepos 28 iki rugpjūčio 28 dienos (kaip dalis Bagrationo puolimo operacijos). Tuo metu frontui vadovavo 37 metų generolas Ivanas Danilovičius Černiachovskis – jauniausias iš visų tarybinių frontų vadų.
Po Vilniaus išvadavimo (1944 metų liepos 13 dieną) Tarybų kariuomenė pradėjo fašistų, besitraukiančių link Nemuno, persekiojimą. Upė buvo paskutinė riba, kur Vermachto kariuomenė galėjo sustabdyti mūsų dalinius pakeliui į Rytų Prūsiją. Kaunas buvo strategiškai svarbus objektas, o jo praradimas būtų pabloginęs jau ir be to nepavydėtiną vokiečių poziciją.
Liepos 28 dieną aukščiausiojo vado būstinė iškėlė užduotį Ivanui Černiachovskiui: ne vėliau kaip rugpjūčio 1–2 dienomis užgrobti Kauną, o paskui puolimą nukreipti link Rytų Prūsijos sienos.
Nepaisant to, kad Aukščiausia Vermachto vadovybė, praradusi Vilnių, metė visus rezervus stiprinti miesto ir Kauno tvirtovės gynybą, o 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė buvo pavargusi nuo nuolatinių ir ilgų puolimų ir jiems reikėjo žmonių bei ginklų papildymo, užduotis turėjo būti išspręsta.
72-asis šaulių korpusas turėjo pralaužti vokiečių kariuomenės pajėgas šiaurės rytuose nuo miesto ir plėtoti puolimą Karmelavos, Vilkijos kryptimi. Buvo gautas įsakymas pralaužti priešo gynybą į pietryčius nuo Kauno. Po to jis turėjo perimti greitkelį ir geležinkelius iš miesto, esančio Marijampolėje ir nutraukti evakuacijos kelius.
Liepos 29 dieną po 40 minučių trukusios artilerijos parengimo, armijos puolimo grupės pradėjo puolimą. Liepos 31-osios naktį 72-ojo pėstininkų korpuso 277-oji pėstininkų divizija išlaisvino vieną iš miesto rajonų - Vilijampolę. Tuo tarpu 63-oji pėstininkų divizija įveikė gynybinę liniją Palemono rajone ir ryte išsiveržė į Kauną. Iš pietų į Kauną įsiveržė 144-oji pėstininkų divizija.
Per nuožmias kovas liepos nuo 29 iki liepos 31 dienos 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė sutriuškino priešo gynybą ties Nemunu, sudavė smūgį vokiečiams ir privertė pasitraukti šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis.
Tarybinė kariuomenė paėmė į nelaisvę 43 966 vokiečių kareivius ir karininkus, atėmė 912 ginklų, 67 tankus ir puolimo ginklus, 3884 transporto priemones ir vilkikus bei kitus trofėjus.
Išlaisvindami Lietuvos teritoriją nuo nacių užpuolikų žuvo 80 600 karių ir Raudonosios armijos vadų.
Kauno operacija baigėsi 1944 metų rugpjūčio 28 dieną. Nuo rugpjūčio 29 dienos sovietų kariuomenė pradėjo ruoštis operacijai Gumbineno kryptimi.
Išsivadavimo sveikinimas
1944 metų rugpjūčio 1 dienos Aukščiausiosios vadovybės įsakymas:
"Minint pergalę kovose už miesto ir Kauno tvirtovės (Kovno) užėmimą labiausiai pasižymėjusiems junginiams ir daliniams suteikti pavadinimą "Kovenskije".
Šiandien, rugpjūčio 1 dieną 22 valandą, mūsų Tėvynės sostinė Maskva Tėvynės vardu sveikina 3-iojo Baltarusijos fronto pajėgas, kurios išlaisvino Kauną, 20 artilerijos šūvių iš 224 pabūklų.
Už puikias kovas išreiškiu padėką jūsų vadovaujamai kariuomenei, kuri dalyvavo kovose už Kauno išlaisvinimą".
Nuo 2019 metų balandžio 10 dienos Maskvoje, Pergalės parke, ant Poklonnaja kalvos, rengiami šventiniai fejerverkai, skirti atminimo metinėms paminėti, kai sovietų ir Europos miestai buvo išlaisvinti nuo nacių okupantų. Sveikinimus vykdo 12 salvių iš devynių sveikinimo įrenginių 2А85 ir 18 ZIS-3 76 mm kalibro artilerijos sviediniais 22:00 val. Maskvos laiku (sutampa su Lietuvos).
2019 metų rugpjūčio 1 dieną Maskvoje griaudės šventinis saliutas Kauno išvadavimo metinėms paminėti.