Kol kai kurie šiuos valdžios veiksmus remia, pasigirsta balsų, esą ir čia slypi "Kremliaus ranka"... O kaip yra iš tikrųjų?
Tarp nacizmo ir komunizmo – lygybės ženklas?
Norint į tai atsakyti – pradėkime nuo to, kad tariamą Rusijos įtaką čia įžvelgia būtent kraštutiniai dešinieji mūsų "patriotai". Kad Šimašius veikia pagal Kremliaus politiką – konkrečiai pareiškė toks Laisvūnas Šopauskas, vienas iš V. Radžvilo nacionalistų grupės veikėjų. Anot jo – liberalo Šimašiaus veiksmai kone ardo dabartinio Lietuvos valstybingumo pamatus (tai yra "istorijos politika") ir tuo būdu praktiškai niekuo nesiskiria nuo taip vadinamų "vatnikų", t. y. rusofobija ir antitarybiškumu "nesergančių" lietuvių pozicijų.
Tačiau toks vertinimas – labai jau abejotinas. Taip, Šimašius nuėmė Noreikos atminimo lentą. Taip, Šimašius inicijavo Kazio Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimą. Abu sprendimus jis motyvavo tuo, kad ir vienas, ir kitas Antrojo pasaulinio karo metu kolaboravo su naciais. Ir tai – faktas. Bet tuo tarpu Šimašius ketina pašalinti ir literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklą. Kodėl? Ogi todėl, kad Šimašius laikosi (mūsuose oficialios) pozicijos, neva nacizmas ir komunizmas, Trečiasis Reichas ir Tarybų Sąjunga – tolygūs dalykai. Žodžiu, visiškas ir netoleruotinas blogis.
Tuo tarpu kiti, pradedant landsbergine TS-LKD ir baigiant aukščiau minėtais mūsų nacionalistais (nuo "intelektualiai" atrodančių radžvilistų iki paprasčiausių neonacių), galvoja kitaip. Dauguma jų, aišku – viešai nacizmo gėriu nepavadins. Tačiau laikysis pozicijos, kad tai buvo, ar bent "galėjo atrodyti" mažesne blogybe už Lietuvos prsijungimą prie "totalitarinės, stalinistinės" TSRS 1940-aisiais metais. O todėl ir Noreikos veiksmai – pateisinami. Jei ne visiškai, tai nors dalinai.
Būtent toks aiškinimas Lietuvoje nusistovėjęs per pastaruosius tris dešimtmečius ir dėl to – įprastas. "Vidiniam vartojimui" jis kuo puikiausiai tinka ir, kaip rodo kryptingai formuojama viešoji nuomonė – veikia. Bet užsienyje, kad ir toje pačioje ES – tokia laikysena gali reikalus apkartinti, kurdama ne palankiausią Lietuvos įvaizdį. Nejau liberaliai tolerantiškoje Europoje – vieta žydšaudžiams ir fašistuojantiems nacionalistams? Bent dabartiniai ES vadovai tikrai pasakytų "ne".
Ideologinis skilimas: nacionalistai prieš liberalus
Lygiai tą patį sako Šimašius ir jį palaikantys veikėjai. Šiuo požiūriu jie atstovauja tai Lietuvos viršūnių daliai, kuri vietoje klasikinio, 1990-aisiais mūsuose įsigalėjusio nacionalizmo, renkasi kosmopolitinę, į minkštos ir pūkuotos, "vaivorykštinės" ES viziją orientuoto liberalizmo ideologiją. Tokiu būdu jie stoja į tam tikrą konfrontaciją su "senos geros" linijos besilaikančių konservatorių ir nacionalistų stovykla.
Atrodytų, nesutarimai – dideli, net dramatiški. Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo. Nes po visu tuo slypi labai svarbus konsensusas, kurio ašis – būtent antitarybiškumas ir rusofobija. Štai Šimašius, kaip jau minėta, siekia ir Cvirkos paminklo pašalinimo. Be abejo, konservatoriai ir nacionalistai šiuo klausimu jam pritaria. Skirtumas tik tas, kad kol viena stovykla pateisina Noreiką neva tuo, kad nacizmo tada būta "mažesnės blogybės", kita nuosekliai laikosi nacizmo prilyginimo komunizmui principo. Taip ir atsiskleidžia vykstanti ideologinė kova tarp nacionalistų ir liberalų, kuri reiškia ir tam tikrą vidinę kovą Lietuvos politinio elito gretose.
Pokario kovos – Antrojo pasaulinio karo tęsinys
Žinoma, nacionalistų kalbos apie čia neva slypinčią "Kremliaus ranką" – tolygios kliedesiams. Bet dėl "istorijos politikos" nacionalistų priekaištai liberalams tam tikros racijos turi. Pats šiuolaikinės Lietuvos identitetas remiasi antitarybiškumu ir rusofobija, kaip išankstinėmis prielaidomis. Be "sovietinės okupacijos" mitologijos ir pokario miškinių kulto – iš taip suprantamos XX amžiaus Lietuvos istorijos nelieka nieko, tik tuščias kevalas.
Šiuo atžvilgiu Noreikos pasmerkimas – problemiškas. Nacionalistai jį teisina, nežiūrint pastarojo kolaboravimo su naciais. Liberalai, tuo tarpu, už tai jį smerkia, bet tuo tarpu nenori matyti, kad konkrečiame to meto (t. y. 1941-1945 m.) istoriniame kontekste – tarp simpatijų hitlerizmui ir antitarybiškumo, žodžiu, priešiškumo Tarybų Sąjungai, jos santvarkai ir ideologijai – egzistavo visiškai tikra, tiesioginė koreliacija. Todėl "generolo Vėtros" bei kitų pokario antitarybinio pogrindžio veikėjų talka hitlerininkams nebuvo atsitiktinė. Priešingai – tai netgi dėsninga, nes kas vyko Lietuvoje po karo, iš esmės buvo tam tikras Antrojo pasaulinio karo "pratęsimas", kuriame vadinamieji "miško broliai" perėmė nacistinio Reicho estafetę. O kadangi jie mūsuose garbinami – tai praktiškai išeina, kad turime tam tikrą (kad ir ne visiškai atvirą) nacistinių nusikaltėlių kultą.
Tačiau tai pripažinus beliktų du variantai. Pirmas – pradėti atvirai ginti nacizmą. To, viena vertus, nedrįsta net dauguma nacionalistų. Kita vertus – net jų požiūriu tai būtų absurdiška, žinant kokį likimą lietuviams buvo numatę hitlerininkai... Antras – pagaliau atsisakyti pokario miškinių kulto, o su juo – ir tikrovę iškreipiančio požiūrio, prilyginančio komunizmą nacizmui, Tarybų Sąjungą – hitlerinei Vokietijai.
Lietuva – "valstybė ant melo pamatų"
Tik antras variantas leistų lietuviams blaiviai ir objektyviai įvertinti XX amžiaus istoriją bei savo vietą joje. Bet toks variantas, koks teisingas bebūtų – tiesiog sugriautų pačius šių dienų Lietuvos nacionalinės ir valstybinės savimonės pamatus. Be abejo – nei Šimašius, nei jo kompanija nieko panašaus daryti nesiruošia. Jie tesiekia atsikratyti Noreika ir kitais, ryškiais, neginčytinais nacių talkininkais. O visa kita – palikti po senovei.
Visgi ir taip išklibinami viešpataujančio kulto, o su juo – ir esamos valstybės santvarkos ideologiniai pamatai. Būtent čia nacionalistai teisūs. Tik bėda tame, kad šioji Lietuvos valstybė, kaip teigė kairysis publicistas Povilas Masilionis – tai valstybė ant melo pamatų. Ar tokius pamatus ginti verta? Ar tai apskritai pateisinama? Ir gal reiktų iš vis kitų pamatų, ne melo – o tiesos? Tai – esminiai klausimai, į kuriuos atsakyti sau turėtų kiekvienas lietuvis ir Lietuvos pilietis. Apie juos tegul pamąsto patsai skaitytojas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.