Norint suprasti šiuo klausimu vykstančią diskusiją, pirmiausia reikia prisiminti neseniai JTO paskelbtą demografinę prognozę, kuri numato, kad tęsiantis esamoms tendencijoms, iki 2050 m. Lietuvoje gyvens vos apie 2 mln. žmonių, iš kurių trečdalis bus vyresni kaip 65 m. amžiaus. Skaičiuojama, kad iki XXI amžiaus pabaigos mūsų krašte turėtų likti vos 1,5 mln. gyventojų.
Dalis atitinkamų sričių specialistų, antai VDU Demografinių tyrimų centrui vadovaujanti Vladislava Stankūnienė, į tai reaguoja kviesdami skambinti pavojaus varpais. O štai kiti, pavyzdžiui "Swedbank" Lietuvoje vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis, didelės bėdos čia nemato. Anot jo, visas reikalas ilgainiui turėtų išsispręsti savaime ― ir sprendimu būsianti masinė imigracija.
Kaip pas mus reiškiasi migrantų faktorius, matyti jau šiandien. Štai vien 2019-aisiais iš Ukrainos atvykus per 17 tūkst. žmonių (daugiausia ― tėvynėje skurstančių bei sotesnės duonos sau ir savo šeimoms išalkusių darbininkų), bendras Lietuvos gyventojų skaičius vienu metu atrodo net padidėjęs. Prie to prisideda dar tam tikras skaičius į Lietuvą grįžtančių užsieniuose pralobusių lietuvių emigrantų.
Nors kol kas jų ne per daugiausia, užsibaigus vadinamajam "Brexit'ui", tokių turėtų gerokai padaugėti. "Jau trejus metus girdisi, kad žmonės nori ir planuoja grįžti į Lietuvą. <...> Tik nedidelė dalis kalba apie išvykimą į kitą šalį", ― teigia lietuvių bendruomenės Britanijoje pirmininkė Dalia Asanavičiūtė. Tačiau, kaip ji pati pripažįsta, net geriausiu atveju tai negalėtų atsverti neigiamų Lietuvos gimstamumo ir mirtingumo rodiklių.
Išeitis ― imigrantai?
Todėl nenuostabu, kad išeitį bandoma rasti būtent imigrantuose. Jie, pavyzdžiui, didžiąja dalimi kompensavo XX-XXI amžių sankirtos Vakarų Europos demografinį nuosmukį. O kadangi po 2014 m. milijonams ukrainiečių atsivėrus durims į ES šie žmonės neaplenkia ir Lietuvos, tikimasi, kad būtent jie galėsią kompensuoti krašto demografinius praradimus.
Anot VU Geografijos ir kraštotyros katedros docento Rolando Tučo, pirmąją migrantų bangą ir sudarys būtent mūsų kaimynai rytuose ― ukrainiečiai, rusai, baltarusiai ir t. t. Be abejo, giminingumo bei kultūriniu požiūriu panašių tautybių atstovų integravimas į visuomenę ne toks jau sunkus. Bet kadangi pastarųjų kraštų demografinė situacija, jei ne tokia pati, tai tik nežymiai geresnė už Lietuvos, ilgainiui šis šaltinis turėtų išsekti.
Tuomet belieka pasiremti kitais gyvos darbo jėgos šaltiniais ― vadinamojo Trečiojo pasaulio šalimis. Štai, nors pasaulinis gyventojų skaičiaus augimas turėtų lėtėti (pavyzdžiui, anot Tučo, tarp 2050-ųjų ir 2100-ųjų metų Žemės gyventojų turėtų padaugėti vos 1 mlrd., tuo tarpu kol dabar tam pakanka 12 metų laikotarpio), Afrikoje žmonių turėtų patrigubėti. O kadangi Europa sensta ir, kaip sakoma, tuščios vietos nebūna, dėl perteklinių afrikiečių migracijos krypčių didelių abejonių neturėtų kilti.
Multikultūralizmo grėsmė
Nebūtinai iš Afrikos, bet būtent iš Trečiojo pasaulio kraštų (labiausiai ― Azijos) ir tikėtina sulaukti paskesnių migrantų bangų. Tačiau jei tokios Lietuvą visgi pasieks, tiek minėtasis R. Tučas, tiek ekonomistė Laura Galdikienė nuogąstauja dėl iškilsiančių atvykėlių integravimo problemų.
Problemos, jei tokia pas mus ir būsianti, rimtumą labai aiškiai rodo Vakarų Europos patyrimas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Vokietijoje susidariusios migrantų stovyklos byloja, kad perdėm didelių atvykėlių skaičiaus integravimas ― sunkus, jei apskritai įvykdomas uždavinys. Juo labiau, kai vadovaujamasi ne asimiliacijos į konkrečią bendrą kultūrą, bet vadinamosios "tolerancijos" ir multikultūralizmo ideologija.
Būtent tokio patyrimo kontekste imigrantai gali įnešti chaosą visuomenėje. Todėl jų integravimas, anot R. Tučo, būsiąs vienu pagrindinių klausimų Lietuvos saugumui. Sėkmė šioje srityje laiduos bent dalinį demografinės problemos išsprendimą; tuo tarpu nesėkmė ― būsimą pavojų, apie kurį dabar per daug net nenorima šnekėti.
Vakarų nuosmukis ir Lietuva
Be abejo, tokie demografijos ekspertų nuogąstavimai tuo atveju, jei Lietuvą tikrai pasiektų panašios migrantų bangos, visiškai pagrįsti. Jei integracija kelia problemų didžiosioms Vakarų valstybėms, ką bekalbėti apie mažąją Lietuvą. Tačiau į vieną momentą, panašu, per daug neatsižvelgta.
Kad vadinamasis visuomenės senėjimo reiškinys būdingas visai Europai, kalbama visur. Apie tai, ką šis procesas reikš Lietuvai, aiškiai kalba minėtoji JTO prognozė. Tačiau nematoma tai, kad palyginti neseniai, t. y. iki XX amžiaus paskutinio dešimtmečio, Lietuva iš tiesų ne nyko, ne traukėsi, bet stiprėjo, vystėsi ir augo. Kartu su visa tuomete Tarybų Sąjunga, kurios sąjungine respublika ji tada buvo.
Visai kas kita šiandien, priklausant Vakarų pasauliui. Esant, nors ir periferija, bet visgi jo dalimi. Kad medžiaginių gėrybių, apskritai galimybių vartoti netrūksta ― dalykas aiškus. Bet aišku taip pat, kad šios visuomenės faktiškai gyvena ant praeities laurų. Jų demografinis traukimasis, kaip, beje, ir regimos kitos, antai kultūrinės visuomenės tendencijos, daug kuo primena senosios Vakarų Romos imperijos saulėlydį III-V mūsų eros amžiais.
Žinoma, tai yra objektyvus istorinis procesas, kurio vienas ar kitas specialistas, ar netgi politikierius pakeisti negali. Bet visgi jis priklauso nuo labai konkrečių socialinių-ekonominių, strateginių ir, pagaliau, santvarkos gyvybingumo veiksnių. Kad ir sėkmingai integruodamos migrantus, tokios visuomenės ― tai lyg lašelinėmis maitinami ligoniai, bandantys pratempti savo gyvenimo stygą.
Todėl be kitų klausimų, kalbant apie tikras ar tariamas migrantų grėsmes, vertėtų kelti klausimus ir apie pačią esminę krašto vystymosi trajektoriją. Kur, kaip ir kodėl einame? Nes būtent atsakyme į juos slypi priežastys, kodėl yra taip, kaip yra dabar.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.