Baisu net pagalvoti, kad tai gali skirtis nuo JAV ir Kanados atminties. Ir visiškai nesuprantama, kas po "Brexit" nutiks Didžiosios Britanijos "europinei atminčiai" — ar ji liks europietiška, ar įgis ypatingų britų bruožų?
Rezoliucijos pavadinimo būtų galima nepaisyti, jei jo turinys neatitiktų pavadinimo. EP nariai šią rezoliuciją pavertė tradiciniu pastarųjų dešimtmečių "europolitiniu dėmesio centru", viename buteliuke suplakdami istorinio revizionizmo politikos pasmerkimą, vedantį link nacių nusikaltėlių išteisinimo ir pasipiktinimo buvusios TSRS politika, dėl karo pradžios primetant vienodą atsakomybę su Vokietija.
Kaip įrodymas naudojamas Molotovo-Ribentropo paktas, kurį ne kartą smerkė Vakarai — įprastas ano meto nepuolimo paktas (visa Europa turėjo panašius susitarimus su Reichu), kuris iš tolo neprilygsta tikrai nusikalstamam Miuncheno sąmokslui, kurio metu Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Vokietija iš naujo nustatė Čekoslovakijos sienas, net neatsiklaususios pačių čekų nuomonės šiuo klausimu.
Nusikaltimas Europos tautoms
Mano manymu, bandymas sulyginti TSRS ir Reicho režimus, priskiriant jiems vienodą atsakomybę dėl karo, yra nusikalstamas. Ir ne todėl, kad jis nukreiptas prieš Rusiją. Tarptautinė politika yra ciniška, o smerkti valstybes už tai, kad jos melagingai kaltina tas šalis, kurias laiko savo priešais, yra tas pats, kas bandymas piktintis vandeniu, nes jis yra šlapias.
Šis bandymas yra nusikalstamas, nes jis nukreiptas prieš pačios Europos, jos valstybių ir tautų interesus. Ypač dėl tos po Pirmojo pasaulinio karo Rytų Europoje pasirodžiusios "pilvotos smulkmenos", kuri visą šimtmetį bėgioja iš stovyklos į stovyklą — priklausomai nuo to, kas šiandien stipresnis ir dosnesnis.
Nenagrinėsime kvailysčių, pavyzdžiui, apie tai, kad tie, kuriems nepatinka sovietų ir vokiečių sutartys "Dėl nepuolimo" ir "Dėl draugystės ir sienų", turi grąžinti teritorijas, kurias jie gavo po šių aktų pasirašymo. Galų gale nukentėtų tik Ukraina, Baltarusija, Moldova ir Lietuva (vienintelės Europos Sąjungos narės tarp galimų aukų), kurios ES mažai rūpi.
Ši tema jau seniai nagrinėjama, naujas sienas patvirtina daugybė pokario aktų. Tačiau, kaip rodo praktika ir patirtis, jų peržiūra įmanoma, jei yra noras, poreikis ir pakankami energijos ištekliai. Atsižvelgiant į šiuos komponentus, teritorijos atmetimo ar net visiško JT valstybės narės likvidavimo teisėtumas (kaip nutiko su Jugoslavija) niekam nerūpės — jie sugalvos mechanizmus, o vėliau diplomatai ras paaiškinimą ir įteisins naują politinę tikrovę.
Štai kodėl laisvas europietiškas 1938–1939 metų įvykių aiškinimas nukreiptas prieš ES ir visų jos narių interesus. Aš suprantu, kad europiečiai norėtų nusimesti nuo savo pečių atsakomybę už įsiplieskusį karą, už savo įmonių valdymą Reicho karinėms reikmėms, už tai, kad Europa, esanti už Reicho ir jos oficialių sąjungininkų sienų, atidavė Hitleriui daugiau nei pusę milijono kareivių tik SS kariuomenei (neskaičiuojant kitos kolaborantų formacijos). Bandymas primesti TSRS kaltinimus dėl įsiplieskusio karo realiame politiniame žaidime prieš Rusiją taip pat nėra paslaptis. Tačiau šių tikslų negalima sėkmingai įgyvendinti, net jei visi ES ir JAV gyventojai be išlygų tiki, kad Hitleris ir Stalinas užpuolė taiką mylinčius amerikiečius, britus, prancūzus ir net numetė atominę bombą ant Japonijos.
Padėtis primena prieškarį
Naikindami istorinę atmintį, šiuolaikinės Europos politikai aktualizuoja situaciją tarp dviejų pasaulinių karų. Tuomet, kaip ir dabar, tarptautinė teisė praktiškai neveikė — viską sprendė stipriųjų įstatymai. Ši galingos Europos perversmo teisė jokiu būdu nėra palanki čekams, lenkams, prancūzams, net Hitlerio sąjungininkams rumunams ir suomiams. Gavo naudos iš aljanso su Reichu tik kroatai ir vengrai, bet bijau, kad jei Reichui pavyktų išgyventi ir sustiprinti savo galią Europoje, šis nesusipratimas būtų greitai išspręstas (juk tai buvusios Austrijos-Vengrijos teritorijos, o Hitleris reikalavo bet kurios žemės, kur bent kartą, bent jau kada nors, bent jau numanoma, žengė vokiečio koja).
Dabar mažuosius europiečius taip pat aktyviai stumdo jų "vyresnieji broliai" ES (Prancūzija ir Vokietija), bandydami padaryti ES lengviau valdomą. Kaip pamišę puldami Rusiją, kaltindami ją dėl visų mirtingųjų nuodėmių, įskaitant Antrojo pasaulinio karo pradžią, limitrofai netenka antrojo atramos taško, (kaip ir 1930-aisiais) atsidūrę visiškoje savo galingesnių partnerių valioje.
Leiskite priminti, kad tada Čekoslovakija buvo priversta atsisakyti TSRS pagalbos, o Lenkija pati jos atsisakė, net nepaisydama atsargaus Paryžiaus ir Londono spaudimo. Galime pasakyti, kad šiuolaikinėje Europoje jie nesiunčia armijų politiniams klausimams spręsti. Bet, pirma, Jugoslavijos likimas parodė, kad jos siunčiamos (nebent paaiškėja kitaip), ir niekas nežino, kas, kada ir kur kariuomenę siųs kitą kartą. Antra, šiuolaikiniame pasaulyje yra daugybė būdų, kaip sunaikinti silpną valstybingumą nesiimant karinių veiksmų (Ukrainos pavyzdys yra orientacinis, tačiau Baltijos šalys nėra toli nuo jo).
Trečia, net tarp pačių jaunųjų europiečių santykiai toli gražu nėra skaidrūs. Lenkai, įskaitant daugelį politikų, laiko, kad būtų istoriškai sąžininga grąžinti XVIII ir net XVII amžių Lenkijos ir Lietuvos sandraugos sienas, apimančias ne tik didelę dalį šiuolaikinės Ukrainos teritorijos, bet ir visą Baltarusiją bei Lietuvą ir iš dalies Latviją. Ir nebūčiau tikras, kad jei susidarys palankios aplinkybės, Varšuva nemėgins priversti "atkurti istorinį teisingumą". Be to, jei Baltarusiją išgelbės aljansas su Rusija, tai likusieji neturi kuo pasikliauti.
Europa vėl bejėgė
Bet net ir "vyresniesiems broliams" Europos Sąjungoje nebus taip lengva ir malonu gyventi pasaulyje, sukurtame pagal šeštojo dešimtmečio modelį. Leiskite jums priminti, kad Prancūzija mūšio lauke nugalėjo Reichą ir jį okupavo, ilgą laiką bombardavo Britaniją ir vos neįvedė savo kariuomenės į jos teritoriją.
Dabar nėra Reicho ir Europoje nėra pretendento šiai pozicijai užimti? Taip. Tačiau yra ir JAV, kurios ne kartą įrodė, jog yra pasirengusios jėga išspręsti ginčytinus klausimus bet kurioje pasaulio vietoje.
Taip, Europa kol kas nepaliesta. Visai neseniai Vašingtonui pakako viso pasaulio ne tik pačiam sočiai pavalgyti, bet ir pamaitinti europiečius. Tik per pastarąjį dešimtmetį konkurencija dėl likusių Vakarų šalims prieinamų išteklių tapo aštresnė, o pačių turimų išteklių vis mažiau. Jei Obama bandė tyliai, pasitelkdamas Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystę, pakreipti Europos ekonomiką JAV interesams, tai Trampas tą patį daro atvirai, sukeldamas prekybos karus ne tik prieš Kiniją, bet ir prieš ES. Visi karštieji karai prasidėjo nuo ekonominės konfrontacijos.
Karo ir politikos srityje Europa yra bejėgė. Tai tapo akivaizdu prieš šimtą metų. Jos saugumą gali užtikrinti tik Rusija arba JAV. Rusijos neįtraukimas į šią schemą (kurios objektyviai siekiama Europos Parlamento rezoliucija) lemia vienašališką Amerikos dominavimą.
ES dabar bando atsikratyti Vašingtono galios — vis daugiau amerikiečių formacijų įvežama į jos teritoriją, prisidengus pretekstu apsisaugoti nuo Rusijos. Okupacija vyksta be karo ir be pasipriešinimo. Tačiau įsibrovėliai neateina į užimtą rojų žemėje. Okupantams reikia išteklių.
Tie, kurie nežino ar neprisimena istorijos pamokų, pasmerkti kartoti praeities klaidas. Europa savo noru atsisako savo istorinės patirties. Jei ši byla bus baigta, Ukrainos ir Baltijos šalių likimas visos Europos katastrofos fone gali atrodyti kaip lengvas vėjas, palyginti su uraganu. Iš tikrųjų iki 1939 metų pradžios niekas Europoje netikėjo karo tarp Vokietijos ir prancūzų bei britų galimybe. Visi buvo tikri, kad Reichas skubės į TSRS, ir ruošėsi dalytis grobiu. Bet jie patys juo tapo.
Rusija yra pakankamai stipri, kad atlaikytų paralyžiuotą tarptautinės teisės sistemą, tačiau europiečiai už savo užmarštį turės brangiai sumokėti. Tiesą sakant, jie jau moka.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.