VILNIUS, rugsėjo 25 — Sputnik. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, smerkiančią Molotovo ir Ribentropo paktą. Ir Rusijos užsienio reikalų ministerija Twiter'yje pareiškė, kad "dėl sovietų ir vokiečių nepuolimo sutarties karas prasidėjo strategiškai naudingesnėmis TSRS linijomis, šių teritorijų gyventojai po dvejų metų buvo išgelbėti nuo nacių terorizmo, šimtai tūkstančių gyvybių buvo išgelbėta", rašo RIA Novosti autorius Sergejus Mardanas.
Prieš dešimt metų to buvo tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Tuo metu Rusija išreiškė savo poziciją solidarizuodama suvienytą Europą ir viešai pasmerkė sovietų ir vokiečių pakto pasirašymą.
Vis dėlto europietiškų vertybių vienybės žaidimas geruoju nesibaigė. Jie toliau įtariai žiūri į Rusiją ir pateikia jai vis naujų pretenzijų. Dabar — ir už Antrojo pasaulinio karo protrūkį.
Žinoma, tai nėra įgimta rusofobija. Dėl Rusijos dydžio ir ambicijų per 300 metų Europos sostinės jau seniai buvo įpratusios. Grįžtant prie prieš 80 metų vykusių įvykių, Europa sprendžia nepaprastai skubias užduotis. Praeitis — tai ne kas kita, kaip priemonė, gana dažnai tinkanti dabartinėms problemoms spręsti.
Europos politinis ir intelektualinis elitas šiandien siekia visuotinio visos Europos tapatybės formavimo mechanizmo. Tai kol kas nelabai veikia.
Problema ne tik nuo dešimties iki dvidešimties milijonų migrantų, kurie per pastaruosius 30 metų persikėlė į Senąjį pasaulį. Su šia užduotimi 350 milijoninė Europa susitvarkytų ir asimiliuotų musulmonų persikėlėlius per tris ar keturias kartas.
Tačiau pati Europos Sąjunga nenori virsti lydymosi katilu, ir, nepaisant skaidrių sienų, Europos tautos išlieka tokioje pačioje pradinėje būsenoje, kokia buvo prieš 2007- uosius metus. Su savo požiūriu į istoriją, kaimynais, su savo herojais ir savo priešais.
Naujos visos Europos politinės tautos susirinkimo taškas siekiant nustatyti "savus-svetimus" buvo pasirinktas "antitotalitarizmas".
Šiuolaikinė priesaikos ir tikėjimo versija yra "totalitarizmo" pasmerkimas plačiąja šio žodžio prasme. Arba, jos įsikūnijimas nacistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos įvaizdyje.
Europos tautos turėtų pažvelgti į šiuos pragaištingus XX amžiaus Siamo dvynius, įkūnijančius blogio atėjimą į krikščionišką pasaulį ir išgyvenusios šią patirtį turėtų būti atgimusios į bendrą Europos politinę bendruomenę.
Rusija, kurios dar niekas niekada nekvietė į ES, kategoriškai atsisako laikytis naujosios ideologijos. Be to, pagaliau paragavusi "politinės tautos" idėjos, Rusija tapo pagrindine Europos konservatore, garsiai kalbančia apie nacionalinius interesus, tautinę tapatybę ir krikščioniškąją civilizaciją, o Vakarai negali išeiti iš savo daugiakultūrės painiavos, kuria kuriomis paprasti vokiečiai, ispanai ir lenkai kategoriškai netiki.
Antitotalitarizmo koncepcija neturi ateities. Nes pats originalus terminas "totalitarizmas" — dirbtinis ir apgaulingas.
Visas 1939 metų pasaulis buvo vientisas totalitarinis paveikslas.
Vokietija sukūrė vokiečių tautos korporatyvinę valstybę. Nuo pat susikūrimo 1922 metais TSRS nesudarė iliuzijų, kad yra priešų ringe. Saulė nenusileido virš Britanijos imperijos, o Japonija kramtė bejėgę Kiniją ir ruošėsi stoti į kovą su JAV dėl Pietryčių Azijos išteklių.
Karui ruošėsi arba jam vadovavo visas gyvenamasis pasaulis.
Anglų mokyklose vaikai buvo pliekiami rykštėmis, Amerikoje statė atskirus tualetus juodaodžiams, Prancūzijoje kapojo galvas ant giljotinos, o Ispanijoje moterys negalėjo balsuoti.
Jei sudarytume bendrą 1939 metų "totalitarizmo lygio reitingą", manau, kad TSRS nepatektų net į pirmaujančių šalių dešimtuką.
1939 metų sovietų ir vokiečių nepuolimo pakto aptarimas istorinės Vakarų kaltės Rusijai kontekste — visiškai beprasmis ir prieštarauja banaliai žmogaus logikai.
Molotovo-Ribentropas paktas buvo blogas? Kam? Europos tautoms? Kodėl mums turėtų rūpėti Europos tautos?
Pakto pasirašymas buvo akivaizdi Rusijos, kuri tada egzistavo kaip Sovietų Sąjunga, palaima. Tai buvo palaiminimas nacionaliniams Rusijos interesams, kurie, be abejo, gali nesutapti su kitų Europos tautų nacionaliniais interesais. Na, o dar blogiau šioms tautoms. Gyvenimas paprastai yra neteisingas dalykas.
1939 metais mes grąžinome teritorijas, kurios du šimtus metų buvo Rusijos imperijos dalimi ir kurias istoriškai laikėme savomis.
1939 metais mes uždarėme ukrainiečių ir baltarusių, kurie buvo laikomi ir tebėra neatsiejama didžiųjų Rusijos žmonių dalis, susivienijimo klausimą.
Gavome strateginius Baltijos uostus ir išstūmėme grėsmę 300 kilometrų nuo mūsų sienų.
Galiausiai likvidavome Lenkiją — tuo metu nepaprastai priešišką valstybę — prie mūsų vakarinių sienų.
Tai — faktas. Ir visokie bandymai aptarti moralinę istorinių įvykių pusę yra ne kas kita, o politinis apgaudinėjimas.
Tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija savo retorikoje grįžo prie 1980 metų argumentų apie laimėtus du taikius metus, atrodo gremėzdiškai tik iš pirmo žvilgsnio.
"Iš kare laimėto laiko" formulė yra logiška ir paprasta. 40 metų ji turėjo besąlyginį visos šalies sutarimą. Ją gerai suprato 1938–1945 metais gimusi karta, nes suprato, kad jei karas būtų prasidėjęs 1939 metais, o ne 1941 metais, jie galbūt net nebūtų gimę.
Šios formulės revizija 1989 metais atnešė dar vieną skilimo tašką į tautinę sąmonę. Kas ir buvo akivaizdus tikslas.
Istorinės atminties formavimo vadinamoje istorinėje politikoje nėra vietos netikrumui.
Kiekviena tauta įprasmina arba prasimano savo vietą pasaulio istorijoje. Šioje pjesėje visi nori būti teigiami arba, kraštutiniais atvejais, tragiški herojai.
Rusija — teigiama herojė. Taškas. Visos kitos versijos mums netinka ir jų su niekuo neaptarsime.