VILNIUS, spalio 3 — Sputnik. Kalėjimas, priklausomybė nuo narkotikų, klajonės gatvėmis ieškant maisto ir stogo virš galvos — dažnai tie, kuriems teko tai išgyventi, laikomi asocialiais. Kai kurie su tokiu statusu susitaikė ir nuleido rankas, o kiti nusprendė pasipriešinti. RIA Novosti korespondentė klausėsi istorijų tų, kurie buvo nuleidę rankas, tačiau sugebėjo ne tik grįžti į normalų gyvenimą, bet ir tapti savanoriais.
Dvylika metų gatvėje
"Man buvo septyniolika, kai aš turėjau problemų dėl priklausomybių — alkoholio ir narkotikų. Mano tėvai buvo išsiskyrę, gyvenau su mama ir močiute", — sakė "Nakvynės namų" labdaros organizacijos savanoris Aleksejus Grigorjevas "RIA Novosti" korespondentei (vardas pakeistas).
1997 metais Aleksejus, neįstojęs į teisės fakultetą, paliko savo gimtąjį miestą ir kartu su tėvu persikėlė į Sankt Peterburgą. Jis įsidarbino įmonėje, prekiaujančioje buitine technika: buvo pagalbinis darbuotojas, vėliau vadybininkas. Gyvenimo būdas pasikeitė, tačiau liko žalingų įpročių: už dar vieną dozę Aleksejus susimokėjo pavogtais iš tėvo pinigais. Atėjo ta diena, kai jis tiesiog nebegalėjo to pakęsti ir išvijo sūnų iš namų.
"Tapau benamiu 2002 metais, kai baigėsi pinigai ir nebegalėjau išsinuomoti buto. O prieš metus praradau darbą. Kartais pernakvodavau pas pažįstamus", — prisimena Grigorjevas.
2004 metais Aleksejus nusirito nuo laiptų ir susilaužė koją. Tai sužinojęs, tėvas pasigailėjo sūnaus ir priėmė atgal į namus. Tačiau atsigavęs jis grįžo prie seno gyvenimo būdo, o tėvas "galutinai nutraukė santykius su sūnumi". Taigi, jaunuolis vėl atsidūrė gatvėje. Tada pirmiausia sužinojo apie labdaros organizaciją "Nakvynės namai", kuri padeda benamiams. "Aš pamačiau "Naktinį autobusą" (Nakvynės namų savanorių autobusas, važiuojantis per kelis punktus — Sputnik.) — autobuse buvo dalinamas maistas, drabužiai, arbata. Autobusas dažniausiai pasirodydavo vakarais, stovėdavo apie 15 minučių, tada išvažiuodavo", — aiškina pašnekovas. Grigorjevas tapo nuolatiniu "Naktinio autobuso" klientu.
"Kažkas susisuko mano galvoje"
Dėl priklausomybių ir gyvenimo būdo Aleksejus turėjo rimtų sveikatos problemų. Kai 2007 metais smarkiai pablogėjo jo sveikatos būklė, jis kreipėsi į "Nakvynės namų" savanorius, kad padėtų jam nuvykti į ligoninę. Aleksejus tuo metu negalėjo registruotis savarankiškai — pametė dokumentus, o mokamoms paslaugoms pinigų neturėjo. Ištyrę Grigorjevą, gydytojai paskelbė nuosprendį: jį būtina nuolat stebėti, jam reikia lankytis ligoninėje kas šešis mėnesius. Fondas jam padėjo. Tačiau stogo virš galvos vis dar nebuvo: iš palatos jis vėl grįžo į gatvę. Taip, ir priklausomybių, nepaisant beviltiškų diagnozių, Aleksejus neatsikratė. Tai tęsėsi dar septynerius metus: ligoninė — gatvė — ligoninė.
"Viskas pasikeitė 2014 metais. Kažkas pasikeitė mano galvoje, aš nusprendžiau suimti save į rankas ir pradėjau reabilitacijos kursą miesto priklausomybių gydymo centre", — teigė vyras. Gydymas davė gerų rezultatų, o "Nakvynės namų" savanoriai pasiūlė Grigorjevui tęsti sveikimo kursą, tačiau jau fonde — yra speciali programa atsikratyti priklausomybės.
Aleksejus gyveno nakvynės namuose, buvo gydomas ir dalyvavo fondo projektuose: "Kartą su "Naktinio autobuso" vairuotoju kalbėjome apie tai, ko trūksta punktui. Gimė idėja: žmogus, kuris išgyveno tam tikrus sunkumus ir atsistojo ant kojų, gali dirbti konsultantu — vienodomis sąlygomis bendrauti su benamiais ir žmonėmis, turinčiais priklausomybių, parodyti jiems savo pavyzdį, kad visada yra sprendimas". Iniciatyva buvo įvertinta ir Aleksejus tapo pirmuoju tokiu "dirigentu".
Reabilitacija truko metus. Kai košmaras jau buvo už nugaros, Grigorjevas nusprendė vykti dirbti į Maskvą, tačiau po poros mėnesių grįžo į Peterburgą. Jis susitiko su būsima žmona, įkūrė savo verslą ir pagaliau atsistojo ant kojų. Kartu jis ir toliau teikė paramą "Nakvynės namams".
"Mes išvykstame 19:00, sustojame tik keturiose stotelėse, kiekvienoje būname po 20 minučių. Deja, man pavyksta vienu metu pasikalbėti tik su vienu ar dviem žmonėmis." Su savo pacientais jis visada palaiko ryšį: "Mano seni draugai ir pažįstami beveik mirę. Aš 12 metų buvau benamis — tai tikrai ilgas laiko tarpas".
"Buvo gėda"
"Mano vyras iš Uzbekistano į Maskvą persikėlė prieš 15 metų. Šiek tiek vėliau išvažiavau ir aš. Dvimetę mergaitę palikau uošvei. Tuomet buvau dvidešimt ketverių, o Sergejus — dvidešimt penkerių", — savo istorija su RIA Novosti dalijasi "Pasaulio mama" vadovė Ksenija Strelkova. "Jis dirbo krautuvininku, o aš pardavėja. Mes dažnai buvome apgaudinėjami, jie nemokėjo darbo užmokesčio".
Su pinigais buvo sunku, todėl Strelkovai buvo išmesti į gatvę: jie nemokėjo nuomos laiku. Nenorėjo prašyti tėvų pagalbos: "Buvo gėda". "Dvi savaites gyvenome Jaroslavlio stotyje. Niekada nejutome tokios nevilties, kokią patyrėme tuo metu", — prisimena Ksenija.
Tuo metu Sergejus dirbo transporto įmonėje. Kolegos pastebėjo, kad jis su savimi pasiima biure paliktą maistą, ir paklausė, ar jam viskas gerai. Kadangi padėtis buvo apgailėtina, Sergejus pripažino, kad jis su žmona gyvena gatvėje. Bendrovės direktorius iškart pasiūlė finansinę pagalbą — Strelkovai už šias lėšas išsinuomojo butą. Tačiau vos po trijų mėnesių namų šeimininkė juos išvarė vidury nakties, "nes vaikai grįžta". Daugiau nebuvo kur eiti — nebuvo pakankamai pinigų maistui nusipirkti. Vienas iš šeimos draugų pasiūlė gyventi su draugais, jie neprieštaravo.
"Brolių Antono ir Olego butas (vardai pakeisti) buvo baisios būklės. Vaikai buvo našlaičiai, jie gyveno skurdžiai, buvo laikomi asocialiais. Jei kažkas nutikdavo netoli mūsų namo, policija nedelsdama atvykdavo į mūsų butą patikrinimui. Mes gyvenome nuolatinėje įtampoje", — sako Ksenija.
Po metų Strelkovai nutolo nuo brolių — visą tą laiką jie atsidėdavo kiekvieną centą. "Galų gale mes išlipome iš sunkios padėties, atidarėme nedidelį verslą, pasiėmėme dukrą iš Uzbekistano ir gavome Rusijos pilietybę. Ksenija susidomėjo labdara: "Ilgai stebėjau Jelizavetos Glinkos fondą. Praėjus dviem dienoms po to, kai ji dingo, nusprendžiau surengti kampaniją "Daktare Liza, mes atsimename!". Dukra ir aš paėmėme maisto paketus ir nuėjome į stotį maitinti benamių".
Jelizavetos Glinkos vardu pavadinto labdaros fondo savanoriai, sužinoję apie tai, rašė Ksenijai ir pasiūlė bendradarbiauti. Šiais metais akcija vyko dešimtyje Rusijos regionų. Be to, Strelkova įkūrė judėjimą "Pasaulio mama", kuris kartu su fondais ir valstybinėmis socialinėmis institucijomis padeda tiems, kuriems reikia pagalbos. Dabar Strelkovai namuose retkarčiais priima žmones, neturinčius stogo virš galvos. "Visi mūsų artimieji žino apie tai. Mes tiek daug žmonių padėjome atsistoti ant kojų, kad jau praradome skaičių. Tiesiog iš savo patirties supratome: jei laiku nepaduosi rankos, žmogus gali palūžti", — apibendrina Ksenija.
"Pasukau ne tuo keliu"
"Kai man buvo dvidešimt metų, turėjau problemų dėl alkoholio. Neišlaikiau egzaminų, neįstojau į universitetą. Dirbau alaus darykloje ir pradėjau ten gerti. Vėliau pasukau netinkamu keliu — penkis kartus sėdėjau kalėjime. Viskas dėl girtuokliavimo: vagystės, apiplėšimai. Praleidau maždaug 13 metų už grotų", — trumpai papasakojo savo biografiją agentūrai Glinkos vardu pavadinto Socialinės adaptacijos centro darbuotojas Konstantinas Romanovas.
2006 metais, kai jis eilinį kartą atliko bausmę, sukčiai apgaulės būdu išregistravo jo motiną iš buto. Neilgai trukus ji pakliuvo į avariją — iš automobilio nieko neliko, ji pati stebuklingai išgyveno. Kol ji reabilitavosi, tuo pačiu ir neteko buto". Nebuvo kur eiti, ji su vyru jau seniai išsiskyrė. Ji kreipėsi pagalbos į Glinkos centrą. Ten gi 2009 metais motinos patarimu atsidūrė ir Konstantinas, kai "buvo paleistas iš kalėjimo į niekur".
Romanovas prisipažįsta: "Reabilitacija nebuvo lengva, išmestas iš centro buvau apie 50 kartų: dėl gėrimo, dėl dingimų — aš galėjau tiesiog išvykti ir kelias dienas nepasirodyti. Aš buvau įpratęs, išeidavo tarsi savaime". Tuo metu jis pardavinėjo kosmetiką, kartais dirbo ne visą darbo dieną. Kartais galėjo išsinuomoti būstą.
2014 metais centro priėmimo skyriuje Konstantinas susitiko su būsima žmona Galina Naidenova. Neseniai ji buvo išėjusi iš kalėjimo. "Prieš tai aš jau mačiau ją, bet trumpai. Ir tada mes susitikome, kalbėjomės. Iki šiol esame kartu", — pasakoja Romanovas.
Dingusi
Galina turi savo dramatišką istoriją. Ji pabandė narkotikų būdama 25-erių,. Ir tada gyvenimas nusirito žemyn. "Po mokyklos nedirbau. Mama buvo žuvies parduotuvės direktorė, tėtis dirbo gamykloje. Gyvenome gerai". Kai pirmą kartą patekau į kalėjimą, mano tėvai vis dar padėjo, o paskui nusisuko".
"Ilgą laiką negyvenau registruotoje vietoje. Mama paskelbė, kad esu dingusi. Kai buvau Glinkos centre, teisininkai padėjo man kovoti, kad galėčiau sugrįžti į gyvenimą", — aiškina Galina. Žodžiu, jos jau nebėra "dingusiųjų" sąrašuose, tačiau registracijos atkurti nepavyko, šeima jos nepriėmė.
Susitikimas su Konstantinu daug ką pakeitė. "Kai supratome, kad norime būti kartu, nusprendėme atsikratyti priklausomybių", — sako Naidenova.
"Susirašėme" 2015 metais. Nebuvo vestuvių — pakvietėme penkis draugus ir viešbučio kambaryje surengėme nedidelę vakarienę", — prisimena Konstantinas.
Sudėtingą reabilitacijos kelią buvo daug lengviau pereiti kartu. 2018-aisiais Konstantiną ir Galiną priėmė prižiūrėtojai Glinkos centre. "Aukštuose, kur gyvena neįgalūs žmonės, visada stengiamės jiems padėti: ką nors atnešti ar tiesiog palaikyti maloniu žodžiu. Darbe kiekvieną dieną susitinkame su tais, su kuriais anksčiau reabilitavomės. Dabar, atrodo, mes neseniai gyvenome su jais. Niekas nepamiršta: viskas pasikeitė, bet jie prisimena, kokie mes buvome".