Karbauskis ilgą laiką bandė likti šešėlyje — vadovauti viskam Seime, neužimant aukštų pareigų. Kai iškilo klausimas dėl Pranckiečio nušalinimo, bandė ieškoti paramos opozicijos gretose — kaip pranešė žiniasklaida, siūlė jo postą liberalei Viktorijai Čmilytei ir bandė grąžinti į valdančiąją koaliciją socialdemokratus. Tačiau niekas neišreiškė noro veltis į neprognozuojamo "valstiečių" lyderio žaidimus.
Ir tuomet Karbauskis pagaliau ryžosi pats padirbėti Seimo valdyboje. Klausimas — kodėl? Atsakymas gali būti susijęs su rinkimais. Partijai reikia parodyti veiklą ir turėti matomą lyderį, kuris vestų ją į pergalę. Tą funkciją galėtų atlikti premjeras Saulius Skvernelis, bet jam šiuo metu akivaizdžiai ne rinkimai galvoje. Potencialių "valstiečių" partnerių ("Tvarkos ir teisingumo") gretose netvarka. Reikia gelbėti situaciją.
Ir viskas, rodos, buvo pagal planą — Pranckietis išeina (parašai už jo atstatydinimą buvo surinkti, ir balsų reikiamą dieną turėjo užtekti), Karbauskis ateina. Tačiau tuomet savo ėjimą kartu su Seimo pirmininku padarė opozicija — ji nusprendė surengti balsavimą dėl pasitikėjimo Parlamento vadovu anksčiau, žinodama, kad šiuo atveju Pranckietis tikrai liks savo poste. Tokiu būdu pastarasis patenkintų savo išpūstas asmenines ambicijas (bent jau pusei metų), o konservatoriai sužlugdytų tikėtiną rinkiminę Karbauskio strategiją.
"Valstiečių" vadovas tokio posūkio, atrodo, nesitikėjo, ir jam nepavyko sustabdyti oponentų, nes Seimo posėdžiui pirmininkavo — teisingai — konservatorė Irena Degutienė, kurios manymu, viskas, žinoma, buvo teisėta. Kaip šiame kontekste pažymėjo Karbauskis: "Seimo pirmininkas padarė labai rimtą pažeidimą, kada jis pats dalyvavo organizuojant sprendimą dėl savo paties asmens, pasirinko, kas veda posėdį, jis pasirinko, kad veda ponia Degutienė, o ne Seimo pirmoji vicepirmininkė".
Tačiau, jeigu Pranckietis ir konservatoriai tikėjosi, kad "valstiečių" lyderis susitaikys su pralaimėjimu, jie klydo, nes dar yra toks dalykas kaip Seimo Etikos ir procedūrų komisija, kuri gali nuspręsti, kad balsavimas buvo neteisėtas. Po įvykusio cirko Karbauskis pareiškė: "Etikos ir procedūrų komisijoje mes turime daugumą, ir galėjome tą sprendimą priimti, jei būtume labai norėję. Jeigu būtume labai skubiai sprendimą priėmę, būtų kažkas skundęs, būtų aiškinęs, kad vyksta ne pagal tvarką ir taip toliau. Mes nenorime tokių dalykų. Mes demokratiškai, tvarkingai viską rodysime. Viskas taip, kaip planavome. Mes žinome, koks bus sprendimas".
Tokiu būdu, pralaimėtas mūšis dar nereiškia pralaimėto karo, o Karbauskio deklaruojamas demokratiškumas reiškia tai, kad šįkart jis ketina pasiruošti Pranckiečio nušalinimui nuo pareigų geriau. Ar pavyks surinkti reikiamą kiekį balsų (kalbama, kad "lenkai" dar neapsisprendė)? Gedimino Kirkilo teigimu, koalicija turėtų būti vieninga. Taigi, juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Apskritai, situacija liūdna. Tuo metu, kai Parlamente turi būti svarstomas kitų metų biudžetas, jame vyksta "pigūs" politiniai žaidimai. Žinoma, jeigu žiūrėtume į situaciją per siaurų asmeninių ir partinių interesų prizmę, Pranckiečio, kuris kaip mažas vaikas įsikibo į savo kėdę, ir konservatorių, kurie kaišioja Karbauskiui ("valstiečiams") pagalius į ratus pasitaikius bet kokiai progai, elgesys yra suprantamas.
Tačiau, jeigu vertintume Seimo pirmininko atstatydinimo istoriją Lietuvos politinės sistemos brandos ir Seimo įvaizdžio kontekste, dabartinis procesas yra nepateisinamas. Solidžioje demokratinėje valstybėje vieno iš jos vadovų likimas turėtų būti sprendžiamas kitaip: jeigu pasikeitė dauguma (koalicija), atitinkamai turi būti perskirstyti postai, dominuoti politinė tradicija ir taisyklės, o ne primityvi konjunktūra. Bet taip vyksta tik solidžioje demokratinėje valstybėje...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija