Klausimas be atsakymo — kokių Europos santykių su Rusija nori Linas Linkevičius

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius davė interviu "France 24", kuriame iškėlė klausimą dėl Europos strategijos Rusijos atžvilgiu. Kokia ji galėtų būti?
Sputnik

Interviu "France 24" Lietuvos URM vadovas palietė daug svarbių temų. Kai kurie ministro komentarai buvo standartiniai. Kiti verti didesnio dėmesio. Tačiau pokalbio vinimi tapo klausimas, kurį jis uždavė visai Europai — kokie turėtų būti ES santykiai su Rusija?

Kas kaltas?

Iš pradžių keli žodžiai apie Linkevičiaus pasisakymus, kurie jau seniai nestebina. Pirma, su NATO viskas gerai, o europinė kariuomenė — fantomas. Tiesa, stiprinti gynybinį Europos potencialą reikia, bet tik Aljanso rėmuose. Antra, ES santykiuose su JAV yra tam tikros įtampos ir specifinis Donaldo Trampo faktorius, bet iš esmės jie irgi geri. Trečia, Europos Sąjungos plėtros procesas, Linkevičiaus nuomone, neturi sustoti, nes iš jos kaimynų negalima atimti europinės vilties kaip reformų stimulo.

Žmogaus teisių gynėjai paskelbė karą "Google" ir "Facebook" — Rusijai tai palanku

Trumpai sakant, vis tas pats nenoras matyti fundamentalių permainų transatlantiniuose santykiuose ir ES viduje požymių, norint tikėti, kad visa tai tik laikinos problemos, nesisteminė krizė, blogas sapnas, kuris greitai pasibaigs.

Kai žurnalistė jo paklausė, ar Vakarams reikėtų keisti politiką Rusijos atžvilgiu, jis atsakė, kad keistis turi pastaroji, nes ji "okupavo dalį Gruzijos, aneksavo Krymą ir įvykdė cheminę ataką Didžiojoje Britanijoje" (dar pamiršo "Maskvos numuštą" Malaizijos "Boeing"). Tuo tarpu Vakarai, anot Lietuvos užsienio reikalų ministro, nepadarė nieko, dėl ko turėtų apgailestauti. Jugoslavija, Irakas, Libija, Sirija, Ukraina? Tikriausiai, visur buvo kova už laisvę ir demokratiją.

Įdomu tai, kad, kalbėdamas apie "Rusijos grėsmės" realumą, Linkevičius akcentavo ne tiek karinį, kiek energetinį, kibernetinį ir informacinį aspektą. Tai veda prie minties, kad labiausiai Lietuvos elitas bijo ne Rusijos tankų, kurių nebus, o alternatyvios nuomonės jos žiniasklaidos priemonėse, kurioms dėl šios priežasties klijuojama "melo fabriko" etiketė.

"Blogiausias JAV košmaras". Politologė paaiškino, kuo Rusija ir Kinija gąsdina Ameriką

Tačiau svarbiausia net ne tai — labiausiai Linkevičių neramina apibrėžtos ilgalaikės ES strategijos Rusijos kryptimi nebuvimas, dėl ko vieni Europoje nori atsisakyti antirusiškų sankcijų ir grįžti prie senų gerų abipusiškai naudingo verslo laikų, o kiti mano, kad tai neproduktyvu, nes Kremlius įvertins tokį žingsnį kaip Vakarų silpnumą ir savo pergalę.

Kitaip tariant, Europos šeimoje neramu, kalbant tiek apie ES, tiek apie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją, kuriai prancūzai irgi pasiūlė permąstyti požiūrį į Rusiją. Tai koks jis turėtų būti?

Ką daryti?

Linkevičius paminėjo tris Briuselio santykių su Maskva variantus: strateginę partnerystę, partnerystę ir koegzistavimą.

Lietuviai įvertino šalies politiką Rusijos atžvilgiu

Galbūt, kažkas dar prisimena tuos laikus (praeito dešimtmečio vidurys), kai Rusija kalbėjo su ES apie keturias bendras erdves: ekonominę, teisingumo, saugumo ir kultūros. Jų sukūrimas (pavyzdžiui, bevizis režimas ar bendra priešraketinės gynybos sistema) taptų realios strateginės partnerystės pagrindu. Be to, šiandien egzistuoja "Didžiosios Eurazijos" ir "Naujojo Šilko kelio" koncepcijos, kurios be Rusijos ir Kinijos galėtų apimti ir Europą.

Tačiau šiame kelyje yra kelios rimtos kliūtys. Pirma, civilizacinė. Galima teigti, kad rusai ir europiečiai yra krikščionys, kad rusai — europiečiai. Bet reikia pripažinti, kad Rusija ir Europa — skirtingai mąstantys, skirtingai matantys pasaulį subjektai, ir "laukinė, neprognozuojama ir sunkiai suprantama" Moskovija europiniam elitui visada buvo svetimkūnis, iš kurio nepadarysi "saviškio" (nors rusai dažnai svajodavo apie Europą, idealizuodavo ją, siekdavo jos palankumo).

Antra kliūtis — Amerika. Šiuo atveju viską pasako garsus pasakymas apie NATO misiją Senajame žemyne — amerikiečiai turi būti Europoje, Sovietų Sąjunga (Rusija) — už jos ribų, o Vokietija — silpna. Kitaip tariant, kol JAV kontroliuos europiečius (pirmiausia, vokiečius), tol su Rusija jiems nieko strateginio neišeis.

Žiniasklaida: Baltijos šalis neramina ES nesutarimai dėl Rusijos

Trečia kliūtis — Europos susiskaldymas dėl specifinių skirtingų šalių interesų įvairiose srityse bei nesugebėjimas susitarti dėl strateginių dalykų, kas ir veda prie aiškios vidinės ir tarptautinės ES raidos vizijos neturėjimo.

Teoriškai, įveikti šiuos barjerus ir sukurti pagrindus bent jau normaliems Briuselio santykiams su Maskva galima. Pavyzdžiui, jeigu Amerika pati išeis iš Europos, tai neišvengiamai lems vienokį ar kitokį pastarosios suartėjimą su Rusija. Arba jeigu ES nugalės federalizmo tendencija, rusofobiškos stovyklos įtaka joje ženkliai sumažės.

Reikalinga tik politinė valia. Ją bando rodyti Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, kuris iš esmės atstovauja visiems, kas pavargo nuo antirusiškos isterijos, ribojančios ekonomines ir politines Europos galimybes. Bet šiandieninės realijos lemia tai, kad fundamentalios teigiamos permainos ES santykiuose su Rusija idealiu atveju įvyks tik vidutinėje perspektyvoje. Kol kas Maskva ir įvairios Europos sostinės pasmerktos "šaltam" koegzistavimui su minimaliu bendradarbiavimu, kas Lietuvą ir kitus "atlantistus" faktiškai tenkina.

Nausėda pavadino Lietuvos kariuomenę galinčia įveikti bet kokį priešą

Apskritai, galima teigti, kad dabartinis europiečių dialogas su Rusija — kaip lagaminas be rankenos: ir nešti nesinori (ekonomiškai nenaudinga), ir išmesti negalima (visi pasakys — "parsidavė už ilgą rublį"). Todėl prasidėjo intensyvus svarstymas, kaip išspręsti šią dilemą. Problema ta, kad Europoje yra valstybių (pavyzdžiui, Lietuva) ir jėgų, kurias tenkina konfrontacija su Maskva, ir jos nori, kad vegetacinis koegzistavimas taptų ES strategija Rusijos atžvilgiu metams į priekį.

Tačiau vilties yra. Jos vardas — Donaldas Trampas, kuris savo veiksmais stumia europiečius į Maskvos glėbį, ir pinigai, kurie gali priversti juos pamiršti demagoginius principus ir užgniaužti politinės gėdos jausmą. Tik ar nebus per vėlu, nes Rusija turi didelį kaimyną ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija