Turėjęs didesnį nei 80 procentų visuomenės palaikymą, valstybės vadovas prarado 10 procentinių reitingo punktų. Šiame kontekste svarbu suprasti šio nuosmukio priežastis ir prezidento populiarumo perspektyvas.
Aukštai kilęs — žemai pulsi
Galima teigti, kad Nausėdos reitingo sumažėjimą lėmė tiek konkretūs, tiek sisteminiai veiksniai.
Šiuolaikinėje politikoje labai svarbus įvaizdis. Politikas gali padaryti daug gerų darbų, bet žlugti dėl vieno viešųjų ryšių prasme nepateisinamo žingsnio. Komentuodamas Lietuvos prezidento populiarumo griūtį, visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės "Vilmorus" vadovas Vladas Gaidys pažymėjo: "Turbūt, tai galima vienareikšmiškai sieti su jo kelione į Japoniją, kai jis nuvyko į Pietų Korėją, o žiniasklaida tai iškapstė. Tuo pat metu buvo ir gaisras Alytuje".
Konkreti politinė klaida — siūlyti "valstiečių" Seimui sumažinti lengvatą ūkininkų naudojamam dyzeliniam kurui. Ir šiame kontekste išryškėja sisteminis faktorius, kuris neišvengiamai turėjo sumažinti Nausėdos reitingą — skirtumas tarp didelių visuomenės lūkesčių ir ribotų Lietuvos prezidento galimybių vykdyti skambius pažadus.
Rinkėjai vis dar tiki, kad valstybės vadovas gali padaryti bet ką, nors iš tiesų jis neturi tam reikalingų įgaliojimų vidaus politikoje. Kai tik jo politinis neįgalumas išryškėja, atsiranda visuomenės nusivylimas. Nausėda davė labai ambicingą pažadą sukurti "gerovės valstybę", bet nesugebėjo primesti savo valios vyriausybei ir Seimui, formuojant kitų metų biudžetą. Ir tuomet žmonės, galimai, ėmė galvoti, kad prezidentas silpnas — ypač lyginant su Dalia Grybauskaite (o lyginama visada).
Kodėl reitingo kritimas buvo toks ženklus (to paties Gaidžio teigimu, "kaip per vieną mėnesį, tai yra daug")? Manytina, kad taip atsitiko dėl aštresnės nei įprasta politinės-ekonominės situacijos Lietuvoje. Kitaip tariant, nesugebėjimas vykdyti pažadų sunkmečio sąlygomis, kai įvairių socialinių grupių lūkesčiai ypač dideli, sukelia stipresnį nusivylimą.
Tuo pat metu Nausėdos užsienio politika, greičiausiai, niekaip nepaveikė jo populiarumo. Jokių staigių judesių joje jis nedarė, ir todėl vargu ar visuomenė, kuri Lietuvoje didžiąja dalimi iš principo abejinga tarptautinėms aktualijoms, kaip nors sureagavo į prezidento manevrus šioje srityje.
Kas toliau?
Išsiaiškinus galimas valstybės vadovo reitingo smukimo priežastis, reikia suprasti, kiek tai, kas įvyko, yra rimta. Viena vertus, 70 procentų vietoj 80 tai tikrai ne katastrofa ir net ne bėda. Be to, po rinkiminio piko populiarumas visada sumažėja. Kita vertus, 10 procentų per trumpą laikotarpį — tai ne 5. Kitaip tariant, prezidento komanda turėtų įvertinti šį signalą rimtai, kad jis netaptų ilgalaike tendencija.
Svarbūs šiuo atveju du momentai — objektyvus ir subjektyvus. Objektyvus — politinė situacija. Kitaip tariant, šiuo metu yra įtemptas, konfliktinis laikotarpis (biudžeto priėmimas, susijęs su įvairių mokesčių (ne)įvedimu), kurio metu išryškėja silpnosios politikų pusės, mažinančios jų reitingą. Taip atsitiko ir kol kas dar politiniam naujokui Nausėdai.
Tačiau, kai biudžetas bus priimtas, situacija turėtų "išsilyginti". O kai nėra aštrių temų, niekas nenukenčia. Atitinkamai, prezidento reitingas (jeigu jis pats "nekels bangų") turėtų stabilizuotis. Kita vertus, su "valstiečiais" ir Ramūnu Karbauskiu apie ramų gyvenimą galima tik pasvajoti. O tai reiškia, kad Nausėdai reikės pateikti save taip, kad teisus būtų/atrodytų jis, o ne jo oponentai.
Kai prezidentui nepavyko "prastumti" savo biudžetinių pasiūlymų, jis nusprendė pasinaudoti senu triuku, kurį naudojo ir Grybauskaitė — permesti atsakomybę Seimui ir vyriausybei su nuostata: aš norėjau, bet jie man neleidžia, tai tegul už viską ir atsako. Niuansas tas, kad Grybauskaitei tokie fokusai pavykdavo, nes ji sugebėdavo save pateikti taip, kad žmonės ja tikėjo, nepriklausomai nuo to, teisi ji buvo ar ne.
Nausėdai — bent jau kol kas — akivaizdžiai trūksta jos charizmos ir autoriteto, kuriuos reikia nuosekliai kurti ir stiprinti. Be to, kaip pažymi ekspertai, jis turėtų aiškiau suformuluoti savo "gerovės valstybės" viziją. Ir jeigu visa tai jam pavyks, tada net krizinėse situacijose jis jausis kaip žuvis vandenyje, ir jos ne mažins, o didins jo reitingą.
Apskritai galima teigti, kad dabartinis Lietuvos vadovas vis dar ieško savęs politiniame šalies procese ir jos galios struktūroje. Papildomai jo padėtį pradiniame darbo etape komplikavo politinės patirties trūkumas (ir iš to kilusios klaidos) bei aštresnis nei įprasta politinis-ekonominis kontekstas. Rezultatas — minus dešimt reitingo procentų per trumpą laiką. Tačiau tai tikrai ne nuosprendis — tik signalas, kurį reikia išgirsti ir kruopščiai išanalizuoti, o po to padaryti teisingas išvadas ir tapti politiniu Rokiu Balboa.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija