Gruodžio 2 dieną Lietuvoje prasideda Sveikatos apsaugos ministerijos paskelbtas keturių milijonų kalio jodido tablečių tiekimo konkursas. Tokiu būdu Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija siūlo "apsaugoti gyventojus nuo radiacijos, įvykus avarijai Baltarusijos atominėje elektrinėje".
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai yra dar vienas psichologinis išpuolis prieš kaimyninėje šalyje sėkmingai įgyvendinamą branduolinį projektą. Bet iš tikrųjų tai yra bandymas pasinaudoti žmonių baime ir nežinojimu bei tokiu būdu pelnyti politinių dividendų. O gal bandymas pateisinti savo klaidas. Aš turiu omenyje Ignalinos AE uždarymą. Galų gale kažkas turėtų būti už tai nubaustas.
Apie Astravo AE statybas
Lietuvos kaimynystėje esančiame Astrave vykstanti Baltarusijos AE statyba sulaukia aršios Vilniaus kritikos, kuri, beje, yra labai komiška (atsiprašau už tokį apibūdinimą).
Pačioje Baltarusijoje iš pradžių irgi kildavo diskusijų šiuo klausimu — ir tai normalu. Branduolinės elektrinės šalininkai sugebėjo įrodyti, kad jos paleidimas yra naudingas šaliai.
Ir esmė ne tik ta, kad respublika gaus elektrą, kurios jai pačiai trūksta, bet ir netgi galės ją eksportuoti. Ir, kaip žinote, nei infliacija, nei sankcijos neturi galios energijai — jei egzistuoja jos perteklius, tai apskritai yra nepriklausomybės pagrindas.
Be to, atominių elektrinių sukūrimas savaime padidina specialistų, kurie dabar turi būti apmokomi vietoje, o ne "importuojami", kokybę. Todėl branduolinės energijos plėtra yra visos pramonės techninio ir technologinio, taip pat aukštojo ir specialiojo išsilavinimo šalyje lygio padidėjimas.
Ir apie Ignalinos statybas
Pamenu, kokie atkaklūs ir sunkūs mūšiai vyko Sovietų Sąjungoje dėl naujų atominių elektrinių statybų. Kiekviena respublika bandė turėti nuosavą atominę elektrinę, suvokdama, kaip tai svarbu ekonomikai. Dažniausiai laimėdavo Ukraina. Tad neatsitiktinai pusė joje suvartojamos energijos buvo gaunama atominėse elektrinėse (Ukraina pagal elektros gamybą nusileisdavo tik Prancūzijai).
TSRS vyriausybės sprendimas pastatyti galingą atominę elektrinę su keturiais RBMK reaktoriais, kurių kiekvieno galia — po 1500 megavatų, sukėlė ginčų bangą tarp Baltijos šalių ir Sovietų Baltarusijos.
Kiekvienos respublikos vyriausybės reikalavo, kad joms būtų teikiama pirmenybė. Šiame savotiškame konkurse laimėjo Lietuva, kur ir buvo nuspręsta pastatyti galingą atominę elektrinę, kuri aprūpintų ne tik visas Baltijos šalis ir Baltarusiją, bet ir iš dalies Lenkiją. Aš kalbu apie Ignalinos jėgainę.
Kodėl Lietuva? Kartą uždaviau tokį klausimą Viktorui Ševaldinui, Ignalinos AE direktoriui. Jis ten pradėjo dirbti kaip paprastas inžinierius ir, perėjęs visas karjeros pakopas, tapo vadovu.
— Sovietų Sąjunga visada stengėsi išskirti Baltijos respublikas ir sukurti ten patogesnes gyvenimo sąlygas nei kitose šalies dalyse. Atominės elektrinės statyba šiame regione kėlė jį iš esmės į naują lygį, o svarbiausia — pagal gyvenimo kokybę — juk už elektrą čia buvo mokama daug mažiau nei visur kitur. Paleidus mūsų elektrinę, tapo aišku, kad rūpinimasis žmonėmis yra realus dalykas, — atsakė Ševardinas.
— Jėgainė tapo savotiška mokslo ir technologijų pažangos oaze, o mūsų miestas pavyzdingu.
— Bet vėliau viskas pasikeitė...
— Žinoma. Po Černobylio ir TSRS žlugimo Lietuva puolė į Vakarus, todėl elektrinės padėtis kardinaliai pasikeitė.
— Politika ėmė dominuoti prieš protą?
— Galima taip pasakyti.
Su Ignalinos AE direktoriumi kalbėjomės prieš pat stoties uždarymą. Tada dar buvo vilties, kad jie jos "nenužudys" — kam reikia naikinti tai, kas būtina respublikai?
Tuo metu stotyje dirbo TATENA ekspertai ir AE operatoriai iš daugelio Europos šalių. Jų išvada buvo vieninga: "Elektrinė yra puikios būklės, saugi, stabili ir patikima".
Tačiau Europos ir Lietuvos politikai galvojo kitaip: reikalavo uždaryti stotį. Ir kaip dažnai, deja, šiame pasaulyje būna, sveikas protas pasitraukė — Ignalinos AE darbas buvo sustabdytas, prasidėjo įrangos demontavimas. Elektros kainos šoktelėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse, ir tai buvo tikras mokestis už jų įstojimą į Europos Sąjungą.
Kaip žinote, politikai priima sprendimus, o paprasti žmonės už juos moka...
Man atrodo, kad lietuviams dvigubai apmaudu, nes Astravo AE statoma visai netoli nuo uždarytos Ignalinos AE. Iš tikrųjų dabar visiems aišku, kad "Ignalinkos nužudymas" yra strateginė Lietuvos valdžios klaida.
O Baltarusijos AE ypač tai pabrėžia. Tikrai rytoj jiems teks iš ten pirkti energiją. Taip, šiandien visur girdima, kad "to niekada nebus", tačiau šie balsai netrukus išnyks — ekonomika prabils, kai savo žodį ištars euras.
Dabar Lietuva daro viską, kad sutrukdytų paleisti atominę elektrinę — net į JAV prezidentą kreiptasi, kad jis pagrasintų Minskui. Tačiau Donaldas Trampas nesikiša.
Pirma, jis turi kelis šimtus savo atominių elektrinių, ir, antra, manau, kad išdidūs baltarusiai atsakys jam tiesiai — Baltarusija nėra viena JAV valstijų...
Černobylis ir branduolinė energija
Pagrindinis atominių elektrinių statybos oponentų argumentas yra Černobylio tragedija. Ir baimė, kuri persekioja tuos, kurie apie ją girdėjo. Ir būtent tuos, kurie tik girdėjo, bet neišgyveno jos.
Tie, kuriuos tiesiogiai paveikė Černobylio katastrofa ir kurie beveik viską žino apie avariją, puikiai supranta, kad Baltarusijos AE negali nutikti nieko panašaus, nes ten ir konstrukcija kitokia, ir yra daug daugiau saugos sistemų, be to, dar ir įvairių šalių ekspertai pritarė projektui.
Paprasčiau tariant, šiuo metu pasaulyje nėra patikimesnės ir pažangesnės atominės elektrinės.
Noriu pateikti paties geriausio branduolinio mokslo tyrinėtojo ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje, požiūrį. Turiu omenyje mokslų daktarą Vladimirą Asmolovą. Jis dirbo Kurčatovo atominės energijos institute, dalyvavo Černobylio avarijos likvidacijos operacijoje, sukūrė iš esmės naujus reaktorius, o dabar yra "Rosenergoatom" patarėjas.
Kartą aš jo paklausiau:
— O gal mesti šią atominę energetiką ir pristatyti šalyje vėjo jėgainių?
— Galima padaryti viską: ir vėjo jėgainių pristatyti, ir vystyti saulės energetiką, — atsakė mokslininkas. — Aš tam neprieštarauju, be to, tikiu, kad šios sritys turi ateitį. Tačiau tokia energija turi ribą. Galima ginčytis dėl konkrečių skaičių — jie gali suteikti dešimt ar net dvidešimt procentų energijos, tačiau to neužteks. Vėjas pučia kada nori, o saulė ne visada šviečia... Branduolinė energija egzistuoja tam, kad mes nuolat turėtume energiją.
Taip, tai yra ypač aukšto lygio technologija, o pagrindinis jos reikalavimas yra įsitikinimas, kad ji visada kontroliuojama. Norint tai teigti, reikalinga didžiulė žinių bazė. Jei žinote, kaip valdyti ir kontroliuoti tokią technologiją, žmonijai ji tampa palaiminimu, kuriuo mes tiesiog privalome naudotis. Išvada: branduolinė energija egzistuoja ir turi būti plataus masto. Šiandien mes, specialistai, gana aiškia matome "ateities vaizdą": neįmanoma sukurti ateities be branduolinės energijos.
Netrukus įvyks pirmojo Baltarusijos atominės elektrinės bloko paleidimas. Esu įsitikinęs, kad praeis visai nedaug laiko, ir net užkietėję skeptikai ir priešininkai įsitikins, kad žmonėms tai gerai, nes tie, kurie suprojektavo ir pastatė šią atominę elektrinę, ne tik atsižvelgė į liūdnas Černobylio pamokas, bet ir padarė viską, kad panaši katastrofa niekada nepasikartotų.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.