Baltijos valstybės, ypač Lietuva, seniai vertinamos kaip ištikimiausi Ukrainos sąjungininkai (advokatai). Kai kiti neremia Kijevo, Vilnius vis tiek remia — pavyzdžiui, Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, kur po Rusijos sugrįžimo buvo sukurta "Baltic Plus" grupė, arba protestuodamas prieš "Nord Stream-2" dujotiekį, kuris reikalingas pagrindinei ES valstybei Vokietijai ir visos Europos energetiniam saugumui, bet (siaubas!) gali palikti Ukrainą (beje, dėl jos pačios kaltės) be dujų tranzito.
Kitaip tariant, regis, nėra pagrindo kvestionuoti artimų Lietuvos santykių su "broliais ukrainiečiais", ir šalių prezidentų susitikimas Vilniuje turėjo juos tik sustiprinti. Tačiau yra keli momentai, kurie verčia manyti kitaip.
Tas faktas, kad Zelenskio atstovė spaudai supainiojo Lietuvą su Latvija, turbūt, nėra išskirtinis, bet tikrai nemalonus — demonstruojantis (ne)pagarbą partneriui. Dar svarbesnis momentas, į kurį atkreipė dėmesį Lietuvos apžvalgininkai, yra tas, kad Ukrainos vadovas iš pradžių apsilankė Rygoje, vėliau Taline ir tik po to Vilniuje.
Be to, Zelenskis nepritarė Lietuvos nuomonei dėl Astravo atominės elektrinės — tik "išgirdo signalą". Viena vertus, toks atsargumas suprantamas, nes Kijevui šiuo metu svarbu bendradarbiauti su Minsku. Kita vertus, manytina, kad buvęs Ukrainos vadovas Petro Porošenka šiuo atveju rastų būdą viešai solidarizuotis su Lietuva ir nepraleistų progos pakalbėti apie energetinę ir kitokią iš Rusijos "kylančią grėsmę" visam pasauliui.
Tiesa, Zelenskis galėjo susilaikyti nuo aštrios Maskvos kritikos todėl, kad greitai jo laukia "Normandijos ketverto" susitikimas, kuriame dalyvaus ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. Kitaip tariant, pulti (erzinti) Rusiją ir tikėtis, kad ji padarys kokią nors nuolaidą, neverta, o Ukrainos lyderis labai tikisi grįžti iš Paryžiaus su geromis naujienomis. Ir čia išryškėja pagrindinė problema.
Lietuvai bet kokie Kijevo kompromisai su Kremliumi, bandant baigti karą Donbase ir padaryti tai Minsko susitarimų pagrindu, netinka, nes ji šiuo atveju laikosi JAV "vanagų" pozicijos, kurios esmė — nesibaigiantis konfliktas su Rusija, naudojant Ukrainą kaip "patrankų mėsą". Todėl Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda ir palinkėjo kolegai "nedaryti tų nuolaidų, kurios būtų nepagrįstos".
Niuansas tas, kad tų "nepagrįstų nuolaidų" supratimas Vilniuje ir Kijeve, atrodo, ima skirtis. Galima teigti, kad Lietuvai pats "Normandijos ketverto" susitikimo faktas jau yra nuolaida Rusijai — nėra čia ko su ja susitikinėti, kol ji dar neišsinešdino iš Donbaso ir Krymo. Ir kas svarbu, tas kelias į niekur tikdavo Porošenkai, kuriam, kaip ir Lietuvai bei jų "patronams" Vašingtone, visiškai nerūpėjo (buvo nereikalinga) karo Ukrainoje pabaiga.
Tuo tarpu Zelenskiui (dėl savęs) svarbus taikos procesas. Bet kuo jis arčiau dialogo su Putinu, tuo jis toliau nuo Lietuvos. Tikriausiai, todėl Vilniuje buvo šilčiau sutinkamas Rusijoje už terorizmą nuteistas režisierius Olegas Sencovas, kuris netiki kompromisinio susitarimo su Maskva galimybe. Tačiau, turbūt, geriausiai besiklostančią situaciją parodo Lietuvos santykių su Gruzija pavyzdys.
Kol pastarąją valdė Michailas Saakašvilis, kuris pradėjo karą su Pietų Osetija ir vykdė griežtai antirusišką politiką, tol lietuviai ir gruzinai buvo geriausi draugai. Kai tik valdžia Gruzijoje pasikeitė ir ji ėmė mažinti įtampą santykiuose su Rusija, Vilniaus bendradarbiavimo su Tbilisiu aistra kažkur dingo. Žinoma, negalima sakyti, kad Lietuva daugiau neremia Gruzijos (ji nuolat šneka apie Rusijos okupuotas gruzinų žemes). Tačiau šalių santykiuose nėra ankstesnės ugnies ir intensyvumo.
Ar gali tas pats atsitikti Vilniaus dialogui su Kijevu? Gali, ir papildomai prie to veda mažėjantis JAV dėmesys Ukrainai bei ryškėjantis Europos noras "uždaryti" jos klausimą, siekiant geresnių santykių su Rusija.
Apskritai galima teigti, kad Zelenskio vizite į Lietuvą buvo justi kažkoks šaltukas, rutininis formalizmas, nebūdingas tikrai draugiškiems ryšiams. Be abejo, tai nereiškia, kad Vilnius ir Kijevas daugiau ne draugai. Tačiau nenustebkite, jeigu vieną dieną Lietuva praras susidomėjimą mažiau antirusiška Ukraina, kaip kad atsitiko jos santykių su Gruzija atveju.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.