Suvažiavimo kontekstas buvo labai konfliktinis, ypač kalbant apie Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono ginčus su JAV vadovu Donaldu Trampu ir Turkijos lyderiu. Atrodė, kad viskas gali baigtis dideliu skandalu. Tačiau galutinė susitikimo deklaracija, regis, sutaikė visus ir parodė, kad net po 70 metų ir Šaltojo karo pabaigos Aljansas vis dar vieningas ir gyvybingas. Kita vertus, popierius viską ištvers, o realybė toli gražu nėra džiuginanti.
Baigiamajame NATO suvažiavimo dokumente yra keli svarbūs momentai.
Kad visiems patiktų
Pirma, deklaracijoje pabrėžiamas transatlantinių ryšių tvirtumas. Antra, jame patvirtinamas įsipareigojimas skirti vis daugiau lėšų gynybai.
Trečia, pagrindinės grėsmės — Rusija (taip pat dėl jos vidutinio nuotolio raketų) ir terorizmas, bet durys konstruktyviam dialogui su Maskva atviros.
Tuo pat metu, NATO ketina reaguoti į augančią Kinijos galią ir naudoti saugias komunikacijos technologijas, įskaitant 5G. Galiausiai, pasidžiaugta, kad "Šiaurės Makedonija čia, su mumis, ir greitai taps mūsų nauja sąjungininke".
Kaip visa tai vertinti? Labai paprastai.
Visam pasauliui aišku, jog transatlantinės bendruomenės viduje daug nesutarimų. Todėl jau kalba apie tvirtą transatlantinį ryšį yra fikcija. Antra, tie, kas artimiausiu metu nenori skirti 2 BVP procentų gynybai (kaip, pavyzdžiui, Vokietija), to ir nedaro, o pažadėti galima bet ką. Trečia, Rusija paminėta kaip grėsmė, bet tuo pat metu Makronas sako, kad ji ne grėsmė, o Trampas jam faktiškai antrina.
Tokiu būdu, tai, kas parašyta baigiamajame NATO lyderių susitikimo dokumente, sunkiai derinasi su tikrove. Tuomet kam tai buvo parašyta? Tam, kad Aljansas išgelbėtų savo veidą, ir visi, ypač Amerika, kaip pagrindinis jo ramstis, liktų patenkinti.
Pavyzdžiui, Trampui rūpi pinigai ir Kinija. Gerai — parašome apie būtinybę didinti išlaidas gynybai ir reaguoti į augančią Pekino galią. Beje, visus "atlantistus" pradžiugino JAV vadovo kritika Makrono atžvilgiu už pastarojo žodžius apie NATO "smegenų mirtį". Tai ką, dabar Trampas jau myli Aljansą? Nieko panašaus — jis myli pinigus, ir NATO jis mylės tik tol, kol europiečiai maitins amerikietišką karinį-pramoninį kompleksą. O jeigu nemaitins, kam Amerikai tokia organizacija?
Tačiau grįžkime prie susitikimo deklaracijos. Aljanse yra manančių, kad Rusija — grėsmė. Gerai — parašome, kad ji agresyvi. Tuo tarpu Makronas sako, kad didžiausia grėsmė — terorizmas, o su Rusija reikia kalbėtis. Gerai — parašome dar apie teroristus ir konstruktyvų dialogą su Maskva.
Trumpai tariant, galutinis NATO dokumentas — tik gražus popieriukas. Todėl sunku suprasti, kodėl Lietuvos prezidentas įvertino suvažiavimo rezultatus kaip puikius.
Lietuvos mįslės
Galbūt, puiku tai, kad Nausėda pareiškė: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų", ir visas pasaulis jį pacitavo? Kadaise buvusi Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Rusija yra teroristinė valstybė, ką visi irgi pacitavo. Tačiau gal svarbus ne citavimas, o tai, kaip vertinamas valstybės vadovas (valstybė), kuris šneka tokias nesąmones (jau nekalbant apie tai, jog vietoj "Rusijos" Nausėdos pareiškime galima įrašyti "Ameriką", ir jis taps žymiai adekvatesnis, bet tik ne Lietuvos prezidentui)?
Puikus pasiekimas — Rusijos grėsmės užfiksavimas baigiamojoje deklaracijoje? Kaip minėta aukščiau, toks žingsnis — tik formalumas, kad tokie kaip Nausėda netriukšmautų.
Nepaisant pradinės Turkijos pozicijos patvirtinti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planai? Dar vienas popieriukas. Geriau skaityti amerikietiškus karinius ekspertų straipsnius, kuriuose rašoma, kad NATO būtų labai sunku (jeigu iš viso įmanoma) apginti Baltijos regioną nuo Rusijos. Galiausiai, kam džiaugtis gynybos planais, kurie nereikalingi, nes Maskva nieko neketina pulti?
Puiku, kad NATO susirūpino Kinija? Kur NATO ir kur Kinija? Ar Lietuva džiaugiasi tuo, kad Trampas nori padaryti iš Aljanso (o reiškia ir iš Lietuvos) kovos su Pekinu instrumentą? Manytina, kad nieko gero tame nėra.
Iš tikrųjų Vilniui turėtų rūpėti faktas, kad egzistuojantys nesutarimai tarp sąjungininkų (jeigu juos dar galima taip vadinti) niekur nedings, ir kad NATO kaip organizacija vis labiau primena NVS, kuri palaipsniui tapo minkšto išsiskyrimo mechanizmu (jeigu jau džiaugiamasi Šiaurės Makedonijos įstojimu į Aljansą, vadinasi, kažkas tikrai negerai). Tačiau Lietuva vis dar akcentuoja formą, nenorėdama matyti turinio.
Apskritai, labai apmaudu, kad Nausėdos užsienio politika galutinai tapo tokia pat beviltiškai antirusiška, kokia ji buvo Grybauskaitės, kuri be perstojo kartodavo vakarietiškų "vanagų" ("atlantistų") tezes, laikais. Štai tokios vilčių į permainas Lietuvos tarptautiniame kurse laidotuvės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.