LGGRTC pranešimas, kurias išplatino pagrindinės Lietuvos žiniasklaidos priemonės, nuskambėjo kaip griausmas iš dangaus vidury giedros dienos. Po jo, atrodo, ne tik šalies gyventojams, bet ir visai pasaulio žydų bendruomenei neturėtų kilti abejonių, kad Lietuvos holokausto fašistų bendrininkas Jonas Noreika visai ne nusikaltėlis, o tikru tikriausias didvyris.
Pasirodo, jis tapo Šiaulių apskrities viršininku tik turėdamas gerų ketinimų — gelbėti žydus nuo mirties. Geto steigimus jis vertino kaip skurdžių žydų gynyba. Tikėjo, kad už spygliuotos vielos jie jausis saugiau, o geltonos Dovydo žvaigždės ant drabužių apsaugos juos nuo smurto. Apie mirties bausmės ir žydų persekiojimus nacistinėje Vokietijoje bei vokiečių tautos rasinį grynumą Noreika ničnieko negirdėjo. Eidamas pagrindines pareigas okupuotuose Šiauliuose, jis organizavo pogrindžio tinklą, gelbėjo žydus iš jo paties organizuoto geto. Valio didvyriui!
Ir visa tai tapo paaiškėjo po to, kai visai laiku atsirado rasti istoriografijoje nežinomi kunigo Jono Borevičiaus liudijimai, kuriuos jis 1986 metais pateikė JAV teismui. Dokumentas aptiktas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archive.
Šių "liudijimų" laikas ir vieta atrodo labai įdomiai. Praėjus 41 metams nuo karo pabaigos, kunigas išdrįso kalbėti apie didvyrišką Jono Noreikos poelgį. O kodėl ne iškart po karo? Kodėl taip ilgai laukė? Juk liudijimas apie žydų išgelbėjimą galėjo išgelbėti Joną Noreiką nuo mirties. Ir pats buvęs Šiaulių apskrities viršininkas, patekęs į NKVD, tikriausiai galėtų išgelbėti savo gyvybę, atskleisdamas savo žydų gelbėjimo organizavimo schemą.
Ir kodėl katalikų kunigui apie tokius garsius parodymus iš karto neinformavo žydų organizacijų, susijusių su visame pasaulyje pasislėpusių nacių nusikaltėlių paieškomis ir jų patraukimu baudžiamojon atsakomybėn po karo. Beje, kur jie bėgo? Tiesiog atokiau nuo nusikaltimų vietų — į kitą žemės galą ... į JAV. Ir vėliau sukūrdavo pasakas apie tai, kaip jie nieko nežinojo apie Holokaustą, nes tiesiog valė SS-ninkų batus.
Štai ir amerikiečių žurnalistė Silvija Foti, profesionaliai tyrusi archyvus ir sukrėsta senelio Jono Noreikos "žygdarbiais", šiuo metu, matyt, didžiulėje sumaištyje. Pasirodo, ji veltui ragino Lietuvos valdžią atimti iš senelio visus apdovanojimus?
Vienas popierius iš jėzuitų archyvo, tarsi koziris, muša visas didžiulės bylas, liudijančias apie Noreikos ir "miško brolių" nusikaltimus prieš savo tautą? Pasirodo, žydų organizacija "Yad Vashem" veikia visiškai neprofesionaliai ir gelėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn žydų gelbėtoją?
Pasirodo, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojai, 2017 metais atstovavę kunigui Jonui Borevičiui už tai, kad jam būtų įteiktas kryžius už žydų išgelbėjimą, nieko nežinojo apie Žemaitijos pogrindžio organizacijos "Lietuvos aktyvistų frontas", kurios nariu buvo ir Noreika, tikrąją paskirtį. Išeina, kad "miško broliai" gelbėjo žydus, o ne šaudė juos. Ir visos bylos prieš didvyrius — siaubingos NKVD klastotės.
Dabar atgailauti turėtų ne tik Rūta Vanagaitė, parašiusi skandalingą knygą "Mūsiškia", bet ir garsus Lietuvos žurnalistas Rimvydas Valatka. Juk jis išdrįso Joną Noreiką pavadinti "Lietuvos nacizmo ideologu". Valatka išanalizavo Noreikos knygą "Pakelk galvą, lietuvi!" ir pareiškė, kad tai lietuviška Adolfo Hitlerio Mein Kampf kopija. Noreika rašė tam, kad naciai neįtartų jo kaip "žydų gelbėtojo". Žmogaus teisių aktyvistas Stanislovas Tomas, kuris išdrįso nugriauti Noreikos atminimo lentą Vilniuje, apskritai turėtų būti teisiamas pagal baudžiamąjį įstatymą.
Ir dar, matyt, remiantis "naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis", reikia ne tik įrengti atminimo lentas Jonui Noreikai, bet ir pastatyti didingą paminklą Šiauliuose, toje vietoje, kur karo laikais buvo getas. O ateinančiais metais prezidentas tarp apdovanotų "žydų gelbėtojų" turėtų išdidžiai ištarti Jono Noreikos vardą. "Yad Vashem" organizacijos nariai turi būti pakviesti į ceremoniją Prezidentūroje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.