Baltarusijos vadovas davė interviu radijo stočiai "Echo Moskvy", kuriame daug kalbėjo apie santykius su Maskva. Vilniui ši tema pastaruoju metu tapo labai aktuali, nes jis labai susirūpino Minsko suverenitetu. Atitinkamai, svarbu suprasti, koks bus tolimesnis Baltarusijos likimas, ir kokią įtaką tai turės Lietuvai.
Integracijа — būti ar nebūti?
Visi žino, kad Lukašenka labai gudrus politikas, kuris šiandien sako viena, o rytoj kita, stengdamasis, kad visi išgirstų tai, ką nori išgirsti. Todėl ir į minėtą interviu reakcijų esama įvairių.
Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos Tarybos atstovas Sergejus Kalašnikovas pareiškė: "Jeigu jį vėl išrinks prezidentu, jis žadėjo įvykdyti visus susitarimus, susijusius su Sąjungine valstybe. Tačiau mes žinome šitų pažadų kainą. Sąjunginės valstybės jis tikrai nekurs".
Straipsnio autorius suprato Baltarusijos vadovo atsakymus kiek kitaip. Pirmiausia, Lukašenka teisingai paaiškino, kad geriausias laikas kurti sąjungą buvo tada, kai buvo pasirašyti pirmi susitarimai, nes dar buvo stiprus bendrumo jausmas. Dėl įvairių priežasčių tai neįvyko.
Šiandien situacija pasikeitė. Baltarusija kaip valstybė ir kaip tauta išlieka artima Rusijos sąjungininke, tačiau akivaizdu, kad joje sustiprėjo suvereniteto jausmas. Todėl Lukašenka visiškai teisus, sakydamas, kad dabar nereikia daryti staigių judesių (pavyzdžiui, skubiai kurti Sąjunginės valstybės valdžios institucijų), kad baltarusiai nepasakytų, jog Rusija nori juos "praryti", o rusai — kad reikės išlaikyti "ubagus".
Atitinkamai, labai logiška pradėti nuo ekonominių ir kitų dalykų, o kuomet Baltarusija ir Rusija faktiškai gyvens pagal vienodas taisykles, bendros valdžios struktūros kūrimas liks tik formalumu. Kitaip tariant, šalių integracija turėtų vykti lėtai, bet užtikrintai, ir tam tikru momentu jos, greičiausiai, susivienys. Tačiau šiame kontekste svarbu detalizuoti du momentus.
Pirmas, kuriant bendrą ekonominę sistemą, pirmiausia turės keistis Baltarusijos ekonomika, kuri privalės liberalizuotis. Lukašenka kaip normalus vadovas nori, kad šis procesas būtų neskausmingas jo šaliai, ir todėl prašo iš Rusijos visokių lengvatų ir paramos, net gąsdina, kad kitaip Baltarusija gali tapti antrąja Ukraina (tai yra, griežtai provakarietiška). Savo ruožtu Rusijos elitas tapo labai pragmatišku ir daugiau nenori išlaikyti Baltarusijos be reformų ir naudos Rusijai.
Realiai, "pabėgti" į Vakarus Lukašenka su Baltarusija negali — vien todėl, kad ten Baltarusijos su juo niekas nelaukia. Ilgalaikių efektyvių ekonominių alternatyvų bendradarbiavimui su Rusija jis irgi neturi. Bet Vladimiras Putinas kaip išmintingas vadovas supranta, kad liberali "šoko terapija" (kaip Rusijoje po TSRS žlugimo) — ne pats geriausias būdas reformuoti Baltarusijos ekonomiką, su kuria reikšmingai siejasi Rusijos ekonomika. Šis procesas turi vykti nuosekliai, ir manytina, kad Rusijos vadovas sutiks kažkaip iš dalies padengti jo kainą.
Antra, daug kalbama apie tai, jog Sąjunginės valstybės kūrimas yra būdas Putinui likti valdžioje po 2024 metų. Manytina, kad daug kas šiuo atveju priklausys nuo šalių integracijos tempų — jeigu pusės matys, kad situacija "pribrendo", tada kodėl gi ne. Bet teigti, kad tik toks yra Rusijos planas, turbūt, neteisinga. Putinas tokio svarbaus dalyko kaip sąjunga su Baltarusija nepadarys konjunktūros įkaitu.
Todėl šiandien nėra klausimo "ar bus Sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė?". Yra tik klausimas — "kada ji bus?". Ką tai reiškia Lietuvai?
Reikia keisti požiūrį
Kiekvienai valstybei svarbu, kas dedasi jos kaimynystėje. Todėl suprantama, kad Lietuvai rūpi Baltarusijos ateitis. Tuo pat metu tam, kad būtų galima suprasti galimas Baltarusijos integracijos su Rusija pasekmes Vilniui, reikia įvertinti jo dabartinius santykius su Minsku.
Jie tikrai nėra geri, ypač politinėje ir karinėje srityje. Tiesa, naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda nusprendė suaktyvinti dialogą su Baltarusija. Tik vargu, ar tai ką nors pakeis, nes Vilnius iš esmės vykdo Vašingtono, kurio tikslas yra sugadinti Baltarusijos santykius su Rusija (kaip Ukrainos atveju), užsakymą.
Tokiu būdu, situacija jau, švelniai tariant, ne pati geriausia, o kai Rusijos įtaka Baltarusijoje dar labiau padidės, ji gali dar pablogėti, nes Vilniaus santykiai su Maskva dar blogesni nei su Minsku.
Žinoma, Lietuvoje šiame kontekste pirmiausia bus kalbama apie išaugusią karinę Rusijos grėsmę — "Mordoras" prie mūsų sienų. Bet tai tuščios kalbos, kurios tik padės Lietuvos "vanagams" didinti savo populiarumą ir karinį biudžetą. Reali problema gali būti visai kita.
Pavyzdžiui, šiandien Klaipėdos uostas labai priklauso nuo bendradarbiavimo su Baltarusija. Tuo tarpu Rusija jau seniai skatina Minską nukreipti baltarusiškus krovinius į rusiškus uostus Baltijos regione. Kol kas Lukašenka atlaiko šį spaudimą. Tačiau kai Maskvos įtaka Baltarusijos ekonomikoje dėl integracijos išaugs dar labiau, "kranas gali būti užsuktas" (ir tai jau nekalbant apie griežtesnę europinio tranzito per Baltarusiją kontrolę).
Teoriškai, tokiu atveju Lietuva galėtų bandyti ieškoti su Rusija kokio nors kompromiso, elgtis konstruktyviau nei dabar. Bet mes juk su išgalvotais priešais nesiderame ir net pigios elektros iš Astravo elektrinės nepirksime.
Trumpai sakant, tie, kas netiki glaudžios Rusijos integracijos su Baltarusija perspektyvomis, greičiausiai, klysta. Jeigu tai būtų bergždžias reikalas, Vakarai, matyt, taip nesinervintų. Atitinkamai, Lietuvai reikia ruoštis tam, kad vieną dieną jos sienos su Rusija ruožas pailgės. Išmintinga valstybė tokioje situacijoje pradėtų galvoti apie išankstinį santykių su senu nauju kaimynu pagerinimą, bet Vilnius į pasaulį žiūri savaip.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.