Kaip žirniais į sieną
Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius labai greitai tapo prezidento kritikos objektu, ir po kurio laiko Nausėda nedviprasmiškai pareiškė, kad jis turi trauktis iš savo posto. Šiame kontekste labai norisi paklausti: jeigu ministras toks blogas, kodėl ponas prezidentas pritarė jo kandidatūrai — gal, kaip pasakė Dalia Grybauskaitė, iš karto reikėjo galvoti, o po muštynių vėlu tragikomiškai kumščiais mojuoti?
Kaip ten bebūtų, Narkevičius atsisakė trauktis, ir jį parėmė tiek jo partijos vadovas, tiek premjeras Saulius Skvernelis, tiek "valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis.
Tuomet prezidentas padidino spaudimą, pareikšdamas, kad "žmogus įdarbino mažiausiai 20 savo partijos bičiulių, susijusių su partijos nariais, ministerijos dispozicijose esančiose įmonėse". Tačiau oponentų tai nepaveikė.
Dėl proformos, niekur neskubant, buvo nutarta sudaryti koalicinę tarybą, bet dar prieš ją premjeras pasakė: "Reikia turėti konkretų argumentą, dėl ko ministras turi trauktis. Nors kažkas bando sakyti, kad teisiniai ir moraliniai dalykai yra skirtingi, teisės be moralės nebūna. Išsakyti priekaištai yra subliuškę, dauguma jų pagrįsti melagingais faktais, tame tarpe ir paskutinė skandalinga informacija apie 20 pavardžių. Jis turi mano pasitikėjimą".
Po pasitarimo jis patikslino, kad prezidento paminėti žmonės, tariamai susiję su Narkevičiaus atstovaujama partija, dirba laiškininkais bei laiškų skirstytojais ir nėra tos partijos nariai. Tokiu būdu, premjeras faktiškai pažemino Nausėdą, leidęs suprasti, kad valstybės vadovas kalba niekus.
Karbauskis irgi žodžių į vatą nevyniojo: "Trys melai, kurie buvo paskelbti ministro atžvilgiu — kad jis neva brakonieriavo, neva skyrė savo kolegos kelio remontui pinigus, ir, kad jis neva įdarbino 20 artimų partijai žmonių. Mes jau kartą esame priėmę sprendimą, reaguodami į visuomenės spaudimą, kuris buvo specialiai sukurtas dėl Broniaus Markausko. Antrą kartą mes to tikrai nepadarysime".
Galiausiai, LRT tinklalapyje pasirodė straipsnis, kurio pavadinimas geriausiai apibūdina susiklosčiusią situaciją: "Valdantieji spjauna į Nausėdos nepasitikėjimą Narkevičiumi — ministras dirbs toliau". Ką šie įvykiai rodo?
Gera proga patylėti
Kai "valstiečiai" atėjo į valdžią, buvo sakoma, kad jiems trūksta patirties. Jie iš tiesų padarė ir daro nemažai klaidų, bet Nausėda "žaidžia" dar blogiau. Pajutę tai, valdantieji politiškai daužo jį kaip kriaušę ir permeta kamuolį į jo pusę: "Iš mūsų pusės iš tikrųjų nėra jokios priešpriešos, yra noras konstruktyviai dirbti", — pabrėžė Skvernelis.
Ką tokioje situacijoje daryti prezidentui? Pirmiausia, jis turi suprasti, kad užspausti Seimo daugumą autoritetu nepavyko, ir pastarasis dėl daromų klaidų tik mažėja, o argumentas "jie kovoja ne su prezidentu, o su rinkėjais, kurie juos įvertins" įspūdžio tiems rinkėjams nedaro.
Antra, Nausėda, jeigu yra savarankiškas, turi išsiaiškinti: jo komanda jį pakiša todėl, kad yra neprofesionali, ar todėl, kad vykdo kieno nors (konservatorių) užsakymą?
Tai yra, opozicijai valstybės vadovo išpuoliai prieš valdančiuosius labai naudingi, ir todėl ji aktyviai drąsina Prezidentūrą kovoti su jais. Pavyzdžiui, realiai koalicijos nesugebėjimas pakeisti rinkimų taisykles įveikiant prezidento veto yra labiau jos taktinis pralaimėjimas, o ne didžiulis Nausėdos pasiekimas. Tačiau konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako: "Apibendrinčiau šitą balsavimą kaip reikšmingiausią šio laikotarpio prezidento pergalę".
Kitaip tariant, kiekvienas Daukanto aikštės ėjimas tik dar labiau komplikuoja jos padėtį (pavyzdžiui, jeigu dabar Nausėda pareikalaus Skvernelio atsistatydinimo, galutinai pralaimės kovą dėl statuso bei įtakos), ir valdantieji tik ir laukia eilinės prezidento klaidos, nes jo sąskaita stiprėja patys. O opozicija naudoja jį kaip "patrankų mėsą" (graibsto žarijas svetimomis rankomis).
Tokioje situacijoje Nausėdai prasminga atsitraukti su minimaliais nuostoliais bei maksimalia žala priešui (pavyzdžiui, be radikalių reikalavimų pasinaudoti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimais, jeigu jie bus nepalankūs Skverneliui ir Narkevičiui), persigrupuoti ir ramiai laukti Seimo rinkimų apkasuose, retkarčiais kontratakuojant.
Kaip sakoma, kas nemoka pralaimėti, tas nemoka laimėti. Ar prezidentas tai supras, neaišku. Jeigu yra savarankiškas ir kritiškai mąstantis, pats laikas suprasti ir būti atsargesniam, nes beviltiškai pralaimėjus, atsilošti vėliau gali ir nepavykti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.