VILNIUS, sausio 16 — Sputnik. Aštuonios žmogžudystės ir dešimt užpultų vaikų — prieš 80 metų, 1940 metų sausio 16 dieną, Sverdlovsko gyventojas Vladimiras Viničevskis buvo nuteistas mirties bausme. Jis pradėjo žudyti būdamas paauglys ir pasirodė esąs jauniausias maniakas per visą Tarybų Sąjungos istoriją. Moksleivis dvejus metus nebaudžiamai vykdė kruvinus nusikaltimus, todėl dėl amžiaus liko neįtariamas. Apie tai, kaip jis buvo sugautas — RIA Novosti medžiagoje.
Pirmasis kraujas
Ketverių metų Gerda Gribanova dingo 1938 metų vasarą. Tėvai buvo išėję į teatrą, namuose — senelis. Kai jie grįžo, jis juos sutiko vienas. Jis sakė, kad vaikas žaidė kieme, o paskui kažkur dingo.
Mergaitės tėvas Piotras Gribanovas apie tai pranešė rajono policijos departamentui ir į pagalbą pasitelkdamas draugus ir artimuosius pasinėrė į paieškas.
Po keturių dienų atsitiktinis praeivis rado vaiko kūną krūmuose viename iš sodų. Mergaitė buvo nužudyta ir nužudymas buvo nepaprastai žiaurus: pirmiausia ji buvo smaugiama, o paskui aštuonis kartus peiliu buvo durta į galvą. Smūgiai buvo tokie stiprūs, kad kaukolėje įstrigo geležtės gabalas.
Policija apklausė tėvus, senelį ir kaimynus. Įtariami du anksčiau teisti Sverdlovsko gyventojai — Gribanovų kaimynai. Mergaitės tėvas pareiškė, kad konfliktuoja su jais ir galbūt jie nusprendė jam atkeršyti. Ši versija nebuvo patvirtinta.
Policija apklausė dešimtis kitų įtariamųjų, įskaitant artimus šeimos giminaičius. Tuomet niekas nepastebėjo, kad žudynių vietoje susirinkusių stebėtojų minioje tyrėjų veiksmus su susidomėjimu stebėjo 15-metis septintos klasės mokinys Vova Viničevskis.
"Žudikų poreikis grįžti į nusikaltimo vietą buvo žinomas jau seniai, tad daugelio šalių policininkai užrašo pavardes tų, kurie spokso į nusikaltimo vietą ir lavonus, — pažymėjo Aleksejus Rakitinas knygoje "Uralo monstras", skirtoje Viničevskio baudžiamosios bylos tyrimui. — Be to, visus iš minios užrašinėja, niekam neleidžia išeiti".
Išgyvenusieji
1938 metų rudenį ketverių metų Nina Pleščiova dingo savo namo kieme. Motina, skubėdama ieškoti, išgirdo silpną aimaną, sklindančią iš dėžės, kur buvo laikomas arklio šienas. Kai mergaitė buvo ištraukta, ji buvo leisgyvė. Gydytojai užfiksavo keletą sumušimų kakle.
Po kelių dienų Nina atsigavo ir tėvams pasakė, kad kažkoks jaunuolis ją įmetė į dėžę su šienu. Kaip jis smaugė, mergaitė neprisiminė. Ir nors buvo visi pasikėsinimo nužudyti požymiai, vaiko tėvai dėl tam tikrų priežasčių nesikreipė į policiją.
Per kelis mėnesius įvyko dar keli išpuoliai. Vasarį vos nepagrobtas dvejų metų Boria Titovas — atsitiktiniai praeiviai sutrukdė šiam incidentui. Ir 1939 metų gegužės 1 dieną buvo užpulta ketverių metų Raja Rachmatulina. Po kelių smūgių peiliu mergaitė išgyveno per stebuklą.
Birželio mėnesį nežinomas asmuo iš kiemo pagrobė dvejų metukų Alią Gubiną. Po kelių valandų ji buvo visiškai nurengta, sužeista peiliu, tačiau rasta gyva vietiniame parke.
Nepaisant vietinių valdžios institucijų bandymų nuslėpti informaciją apie žmogžudystes ir paslaptingus pagrobimus, visas Sverdlovskas apie tai kalbėjo. Prasidėjo panika.
Vienodas braižas
Pajutęs nebaudžiamumą, Viničevskis pradėjo dažniau vykdyti nusikaltimus. Dabar jis viliojo vaikus į mišką, kur smaugė, o kartais puolė peiliu.
Kruvinasis sąrašas pildėsi. Taip pat išsiplėtė nusikaltimų geografija — Žemutiniame Tagile, Kušvoje.
"Remdamasis mergaitės Chanžinos lavono išorės ir vidaus tyrimų duomenimis, manau, kad mirtis yra smurtinio pobūdžio. Tai įvyko dėl smaugimo, greičiausiai rankomis. Tai rodo kakle esančios kraujosruvos ir įbrėžimai šalia burnos", — sakoma patologo, atlikusio aukos kūno skrodimą, išvadoje.
Iki to laiko saugumo pareigūnai nebeabejojo, kad visi nusikaltimai yra vieno ir to paties nusikaltėlio. Po pranešimų apie kito vaiko dingimą buvo išsiųstas sustiprintas policijos ekipažas, į Sverdlovską iš Maskvos atvyko patyrę prokuratūros darbuotojai ir tyrėjai. Tarp jų buvo Maskvos kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriaus darbuotojas Artūras Bragilevskis.
Reikia pabrėžti, kad nepaisant vienodo braižo, vaikų nužudymo atvejai į vieną tyrimą sujungti ne iškart. Visų pirma, Maskvos grupė nieko nežinojo apie Gribanovos istoriją ir dar keletą išpuolių. Tyrėjai bandymą nužudyti Rają Rachmatuliną laikė visų šių nusikaltimų serijos pradžia.
Beprecedentis atvejis
Maniako ieškojo visą parą: tyrėjai atidžiai analizavo ankstesnius nusikaltimus, tardė liudytojus ir tikrino parodymus.
"Esant tokiai situacijai, Darbuotojų ir valstiečių policijos departamento vadovas Aleksandras Urusovas nusprendė imtis nepaprastos, nepopuliarios ir tam tikra prasme net pavojingos priemonės, — rašo Rakitinas. — Išleisti į gatves visų rūšių policijos pajėgas, kad apimtų visą miesto teritoriją, ir sulaikyti nusikaltėlį aukos pagrobimo metu arba iškart pasikėsinimo į jos gyvybę metu. Reikėjo griežtai, bet slaptai kontroliuoti visų žmonių su mažais vaikais veiksmus, turint menkiausią įtarimą, kad vaiką vedasi pašalinis asmuo, reikėjo jį nedelsiant sulaikyti".
1939 metų spalio 24-osios popietę trejų metų Slava Volkovas dingo Uralmašo gamyklos srityje. Maniakas išvedė berniuką iš namo kiemo ir įsodino į tramvajų. Jis nežinojo, kad miestas buvo apsuptas operatyvininkų. Nusikaltėliui išlipus galutinėje stotelėje ir nuėjus su vaiku į mišką, trys policijos pareigūnai jį pradėjo sekti.
"Nuėjęs maždaug du šimtus metrų, pamačiau paltą, kabantį ant medžio šakos", — pasakojo kadetas Krylovas.
"Atidžiai jį apžiūrėjęs, pastebėjau vyrą, kuriam tarp kelių buvo nurengtas vaikas. Nežinomasis smaugė berniuką, jis jau neberodė jokių gyvybės ženklų."
Nusikaltėlis, kuris pasirodė esąs 16-metis moksleivis Vladimiras Viničevskis, buvo greitai sulaikytas ir išvežtas į policijos komisariatą. Pirmojo tardymo metu jis prisipažino dėl visų nusikaltimų: aštuonių žmogžudysčių ir dešimties pasikėsinimų nužudyti.
Stebėtina, kad maniakas toje pačioje mokykloje mokėsi su garsiu skulptoriumi Ernestu Neizvesnu. "Jis buvo labai nuolankus ir drovus, mėgo būti vienas", — prisiminė skulptorius.
"Būdamas su juo, aš kalbėjau apie merginas, jis visada kalbėjo apie jas su pasipiktinimu ir sakė, kad jam jos nepatinka ir jis niekada neturėjo lytinių santykių" — tęsė jis.
1940 metų žiemą Viničevskis buvo nuteistas mirties bausme, o po keturių mėnesių sušaudytas.