Apie tai išskirtiniame interviu "Sputnik Lietuva" pasakojo savaitraščio "Lietuvos kurjeris" ("Litovskij kurjer") leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Valerijus Tretjakovas.
Gyvuojame tiražo dėka, bet laikraščiai slepiami
Vilniaus pakraštyje esančioje redakcijoje mažai žmonių — didžiausias Lietuvoje rusiškas laikraštis perėjo į taupymo režimą.
Lietuvoje nėra dienraščių rusų kalba. Po nepriklausomybės atgavimo, kaip nutiko visose trijose Baltijos respublikose, partiniai laikraščiai buvo uždaryti, o juos pakeitė nepriklausomi laikraščiai. Dėl nedidelio rusakalbių gyventojų skaičiaus dienraščių rusų kalba nebeleido, o vertimai iš lietuvių kalbos neprigijo. Šiandien leidžiami keturi savaitraščiai rusų kalba — "Lietuvos kurjeris" ("Litovskij kurjer", "Apžvalga" ("Obzor") , "Ekspress savaitė" ("Ekspress nedelia") ir "Pensininkas" ("Pensioner").
"Mes gyvename Lietuvos interesais ir, pirmiausia save tapatiname su čia gyvenančiais rusakalbiais. Bet kai kurie mūsų skaitytojai vis tiek yra lietuviai, kuriems yra 50–60 metų. Žmonės, kurie skaito rusiškai, nes informacijos, kurią pateikia "Lietuvos kurjeris", beveik neįmanoma rasti jokiame kitame lietuviškame leidinyje. Paprastai visi mūsų laikraščiai susitelkę ties tam tikrais skandalais ir mažų miestelių problemomis, o mes žiūrime į pasaulį plačiau", — savo laikraščio kryptį paaiškina Valerijus Tretjakovas.
Leidėjas, neseniai tapęs laikraščio redaktoriumi, spausdina "Lietuvos kurjerį" jau 25 metus. Laikraščio stiprioji pusė yra ta, kad redakcija aktyviai dirba su Lietuvos politologais, ekonomistais ir sociologais. Gavus leidimą, publikuojama kitų Lietuvos leidinių medžiaga, papildyta ekspertų komentarais. Skelbiami autoriniai straipsniai.
Laikraščio "Lietuvos kurjeris" tiražas — apie 20 tūkst., iš jų prenumerata — apie 2,5 tūkstančio, likusi dalis — mažmeninė. Daugiau nei pusė parduodama Vilniuje, antroje vietoje — Kaunas, kur gyvena "sulietuvėję rusai, kurie dar nepamiršo rusų kalbos", trečioje — Klaipėda ir kiti miestai, kuriuose anksčiau buvo tarybiniai kariniai daliniai. Kadangi spaudos kioskų beveik nebeliko, pagrindiniai laikraščių pardavimo taškai yra prekybos centrai, tačiau kartais ten pakvimpa sabotažu.
"Būna, kad ateini į vieną prekybos centrą — ten nėra laikraščių, nueini į kitą — nėra. Eini pas administratorių ir klausi, kodėl jų nesimato, juk tiražas dar neparduotas. O jis — lyg niekur nieko: "O, pamiršome padėti...". Ar pamiršo, ar nepadėjo tikslingai — neįrodysi. Anksčiau tikrai kenkė ir engė Rusijos spaudą, o dabar — aš net nežinau. Mums tai labai kenkia — gyvuojame tik mažmeninės prekybos dėka", — atsidūsta leidėjas.
Verslas mūsų bijo
Tretjakovas sako, kad dar prieš penkiolika metų "Lietuvos kurjeris" gyveno labai gerai — buvo daug reklamos, verslininkai noriai pirko vietą laikraštyje. Pirmiausia įsikišo ekonomika — krizė privertė daugelį įmonių peržiūrėti išlaidas, o paskui politika — atėjus prezidentei Daliai Grybauskaitei, rusofobijos laipsnis Lietuvoje smarkiai pakilo.
"Lietuvos įmonės nenori pas reklamuotis — neva esame prorusiškas leidinys, Maskvos ranka. Jei prieš dešimt metų, prieš ateinant Grybauskaitei, turėjome daug vietinės reklamos, tai dabar jos visai nebeliko. Verslininkai nenori su mumis turėti reikalų, apsidraudžia. Aš asmeniškai pažįstu daugelį vadovų, sakau: "Padėk, duok šiek tiek reklamos". O žmogus atsako: "Aš asmeniškai tau galiu padėti. Nori, duosiu pinigų iš savo piniginės? Bet ne laikraščiui. Kam man reikia visokių patikrinimų?" - aiškina Lietuvos verslininkų logiką Valerijus Tretjakovas.
Tik Latvijos ir Estijos įmonės, veikiančios Lietuvos rinkoje, nebijo reklamuotis. Viename iš paskutinių leidimų viena iš tokių įmonių nusipirko pusę pagrindinio puslapio, pažymi Tretjakovas. Bet tai ne tie pinigai, kurių reikia visavertei popierinės spaudos leidybai. Todėl redakcija dabar dirba tik pagal honorarų sistemą.
Valerijus Tretjakovas paaiškina lietuvių baimę kalbėtis su Rusijos žurnalistu dėl tos pačios rusofobijos bangos, kuri atsirado prie ankstesnės prezidentės ir neatslūgsta iki šiol.
"Nežinau, kodėl žmonės patiria šią baimę. Greičiausiai žmonės žiūri Lietuvos televiziją, o kai nuolat rodomos istorijos apie kai kurias Rusijos ar Baltarusijos grėsmes, to negalima išvengti", — teigė leidėjas.
Ir patikina, kad pats nebijo Lietuvos specialiųjų tarnybų — kažkada jau turėjo su jomis pokalbį.
"Man teko susidurti su Lietuvos valstybės saugumo departamentu (VSD), kai buvau Seimo narys, o "Lietuvos kurjeryje" pasirodė Viktoro Alksnio (Rusijos ir tarybinio politiko — Sputnik) straipsnis apie Klaipėdos ir Vilniaus teritorijų priklausymą. Tuo metu, aš, savaime aišku, nebuvau nei redaktorius, nei akcininkas — atidaviau akcijas kadencijos laikotarpiui dukrai. Tada, atsimenu, specialiųjų tarnybų vadovai kreipėsi į mane ir kalbėjo apie šį straipsnį. Bet tai buvo tik vieną kartą — nuo tada nė vienas saugumo darbuotojas man priekaištų nepareiškė, nors pas mus būna labai aštrių straipsnių politiniais klausimais", — patikino Tretjakovas.
Anot jo, redakcija taip pat nejautė jokio specialiųjų tarnybų spaudimo. Nors, ko gero, taip yra todėl, kad kiekvienas sau taiko griežtą savicenzūrą — "mes suprantame, ką galima parašyti, o ko negalima".
Tretjakovas patikina, kad redakcija niekam nereiškia jokių simpatijų, o skelbia medžiagą remdamiesi objektyvumu ir informacija. Pavyzdžiui, kiekviename numeryje būtinai yra Vladimiro Putino nuotraukos, bet tik todėl, kad Rusijos vadovas yra nuolat matomas ir aplink jį sukasi pasaulio naujienos. Nesvarbu, kad "Lietuvos kurjerio" skaitytojas, ko gero, matė šią naujieną per televiziją — jis vis tiek nori ją vėl perskaityti popieriuje.
"Ir kas — ar tikrai dėl to galime būti vadinami prorusišku laikraščiu Ne. Mes esame lietuviškas laikraštis rusų kalba, leidžiamas visų pirma Lietuvos piliečiams. Aš kartoju, kad 35% mūsų skaitytojų yra lietuviai. Mes tai tikrai žinome. Taip pat todėl, kad į redakciją atkeliauja kompetentinga lietuvių kalba parašyti laiškai. Mes vis dar sulaukiame atsiliepimų", — sako leidėjas.
Tretjakovas stebisi, kad po Grybauskaitės dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda ne tik nebando sumažinti rusofobijos laipsnio, bet, priešingai, palieka tai vidaus ir užsienio politikos prioritetu.
"Šiandienos mūsų prezidento kreipimasis į specialiąsias tarnybas — kad jie rengtų privačius pokalbius su žmonėmis, kurie gali būti siejami su Rusija ar kitomis buvusios TSRS šalimis, kad, esant menkiausiam įtarimui, VSD galėtų pakviesti piliečius pasikalbėti, kad lietuviai elgtųsi atsargiai, nepasiduotų provokacijoms ... Tai yra beprotybė", — sako Tretjakovas.
Neaiškios perspektyvos
Rusijos spaudos ateitis Lietuvoje, pasak Valerijaus Tretjakovo, yra gana miglota. Laikraščiai nebegyvena, o tik išgyvena. Ir ne šiandien ar rytoj pradės užsidaryti.
"Aš matau tik vieną perspektyvą. Europos Parlamento pareigūnai turėtų suprasti, kad Lietuvos nacionalinės bendruomenės yra suinteresuotos gauti aukštos kokybės informaciją savo gimtąja kalba, aš net nesakau, kad tik rusų kalba — turime didelę lenkų, žydų bendruomenę ir pradedame skirti lėšas žiniasklaidai nacionalinėmis kalbomis. Ir atkreipkite dėmesį — aš nesakau, kad Maskva ar Minskas turėtų padėti. Tačiau problema yra ta, kad ES yra per didelė struktūra ir sunku prisišaukti šiuos pareigūnus", — įsitikinęs Valerijus Tretjakovas.
Po "popieriaus" išnyks ir internetinės svetainės, kurias taip pat turi beveik visi rusų laikraščiai Lietuvoje. "Lietuvos kurjeris", pavyzdžiui, internete nuo 1997 metų.
"Tiesiog paprasčiausiai atsisakyti popierinės versijos elektroninės versijos naudai — neįmanoma. Ar žurnalistas rašo popieriuje ar internete —jam vis tiek reikia sumokėti atlyginimą. O jei jūsų puslapį aplanko nuo 3500 iki 5000 unikalių vartotojų per dieną, kaip tai vyksta su mumis dabar, niekas jūsų svetainėje nesireklamuos. Taip ir susidaro užburtas ratas, iš kurio sunku ištrūkti, o laiko beveik nebeliko", — reziumuoja Valerijus Tretjakovas.