VILNIUS, vasario 4 — Sputnik. Mėnesiai ir net metai ligoninėje, kur visos dienos susilieja į bespalvį pilką gumulą, kankinantis pykinimas, persekiojantis kiekvieną dieną, po chemoterapijos ir priverstinį atsiribojimas nuo artimųjų — tūkstančiai žmonių turi tai išgyventi, kad išgirstų ilgai lauktus žodžius: "Jums remisija". Pasaulinei vėžio dienai RIA Novosti autorės Marija Marikian, Marija Semenova ir Marijam Kočarian rinko istorijas tų, kas įveikė siaubingą ligą.
"Gydysimės"
Rinatui Karimovui buvo 31 metai, kai jis sužinojo, kad serga vėžiu. "Tokios naujienos, žinoma, niekada nebūna tinkamu laiku. Dirbau, sportavau. Jaučiausi puikiai. Niekas, kaip sakoma, nepranašavo bėdų. Tačiau 2014 metų gruodžio mėnesį pastebėjau, kad mano veidas pradėjo tinti. Taip, lyg daug gerčiau. Kreipiausi į gydytojus — niekas negalėjo suprasti, kas man darosi. Sakė, kad nervų pagrindu", — prisimena Rinatas interviu RIA Novosti.
Po žiemos švenčių jis kreipėsi į Maskvos vėžio centrą. "Diagnozė buvo nustatyta 2015 metų sausio mėnesį. Limfoma. Mane priėmęs gydytojas patikino: "Nieko baisaus, mes tave išgydysime". Su šia mintimi aš išėjau iš ligoninės, įsėdau į automobilį ir pradėjo ieškoti "Google" kas yra limfoma. Pagalvojau — na, vėžys tai vėžys, ką jau padarysi, gydysimės", — tęsia Karimovas. Jam buvo diagnozuota ketvirta vėžio stadija su metastazėmis į stuburą.
Nuo 2010 metų buvo dirbo tatuiruočių meistru, tačiau teko atsisakyti visko ir visiškai atsiduoti gydymui: "Kaip man sakė gydytojai, laukia labai sunkūs metai".
Pašnekovė prisipažįsta: pranešti apie diagnozę artimiesiems nebuvo lengva. "Tėvai sunkiai priėmė naujienas, nes jiems vėžys prilygsta mirčiai. Jie nusiminė, nes negalėjo niekuo man padėti. Labai nerimavo, kol aš, taip sakant, nepaaiškinau, kad onkologinės ligos — ne nuosprendis ir aš nesiruošiu mirti".
Rinato draugai viską priėmė ramiau ir išreiškė pasiryžimą kaip įmanydami padėti. "Be abejo, tarp pažįstamų buvo ir tokių, kurie, sužinoję apie šią ligą, dingo iš mano gyvenimo. Greičiau dėl nežinomybės ir įsivaizduojamos baimės užsikrėsti", — pažymi Rinatas. Ir tučtuojau nuomojo ranka: "Gerai, kad visa tai įvyko tada, o ne kažkokioje sudėtingesnėje situacijoje".
"Ne taip jau viskas ir blogai"
Rinatas stengėsi ne dramatizuoti situacijos. "Jei depresija, neviltis, ilgesys, nusiminimas padėtų gydymui, aš tą daryčiau kiauromis dienomis. Bet, deja, tai nepadeda, — sako Rinatas. — Aš tiesiog vykdžiau gydytojų nurodymus ir nepanikavau."
Asmeninę Instagram paskyrą jis pavertė "vėžiu sergančio paciento tinklaraščiu", kuriame kasdien pranešdavo, kas su juo vyko.
"Mane atidžiai stebėjo draugai. Kiekvienas iš jų galvojo, jog jų pareiga paskambinti ir paklausti, kaip laikausi. Turėjau tą patį kartoti kelis kartus per dieną — šiek tiek vargino. Todėl ir pradėjo rašyti tinklaraštį. Kaip paaiškėjo, tai buvo įdomu ne tik artimiesiems. Daugelis, kaip ir aš iš pradžių, nesuprato, kas yra chemoterapija ir kam ji reikalinga. Ir aš anksčiau nesu matęs tokių dienoraščių. Pagalvojau: kuo istorija besibaigtų, kam nors tai tikrai bus įdomu". Tuomet Rinatas turėjo daugiau nei 90 tūkst. sekėjų.
Gydymo metu, pripažįsta jis, buvo daug nemalonių akimirkų. "Mitybos racionas – skurdus. Negalima valgyti termiškai neapdoroto maisto — bet kurios bakterijos gali sukelti katastrofiškų padarinių. Taip pat, kaip ir daugelį vėžiu sergančių pacientų, mane persekiojo stomatitas. Tai burnos gleivinės uždegimas. Taip skauda, kad net liežuvio neįmanoma pajudinti". Pašnekovas priduria, kad su skausmais susidorojo ne tik medikamentais — jis mėgino nusiraminti mintimis, kad šią akimirką kažkam dar sunkiau, "todėl, ne taip jau viskas ir blogai".
"Nėra ko slėpti"
Rinatas išvardijo stereotipus, su kuriais susidūrė sirgdamas: "Mamos su vaikais nuolatos vengė manęs. Tai buvo įprasta, kai pasirodydavau gatvėje. Tiesiog matėsi, kad sergu: plikas, be blakstienų ir antakių, su kauke. Kai kuriems žmonėms nepaaiškinsi, kad vėžys nėra užkrečiamas, kad vėžys — ne nuosprendis. Ypač sunku ginčytis su tais, kurie mano, jog vėžiu galima susirgti valgant mėsą. Kai kurie rimtai mano, kad vėžys — bausmė už nuodėmes".
Medicinos personalas žinojo, kad Rinatas tuo metu buvo laikomas "žymiausiu vėžininku". "Jie nekreipė į tai dėmesio. Tiesiog darė savo darbą — kaip tikri profesionalai. Klausė, žinoma, ar galima viešinti "vidinę virtuvę". Niekas neprieštaravo tinklaraščiui — nėra ko slėpti. Buvo net toks įvykis vieną kartą: slaugytoja paprašė manęs perduoti linkėjimus jos sūnui — jis stebėjo mane Instagrame".
Rinatas buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Tačiau leido pinigus vaistams, kurie jam buvo nemokami. "Skyriuje buvo ribotas vaistų skaičius — atitinkamai, ne visi galėjo jų gauti. Ir ne visi galėjo sau leisti nusipirkti vaistų už savo pinigus. Mane palaikė draugai — kai ką aš pats nusipirkau. Tai nėra geros valios gestas, bet paprasta logika, tiesiog turėjau galimybę neatiminėti vaistų iš tų, kuriems jų reikia".
Karimovui padėjo ne tik artimieji ir draugai. Visos šalies tatuiruočių meistrai susivienijo, tatuiravo inkarą (tuo metu tai buvo Rinato stiliaus "vizitinė kortelė"), aprištą kaspinu — tarptautiniu kovos su vėžiu simboliu. O gauti pinigai buvo siunčiami Rinatui.
Jam buvo atlikta operacija, šeši "chemijos" kursai ir 32 radioterapijos. Iš viso gydymas užtruko dešimt mėnesių, po to Rinatas grįžo į darbą ir sporto salę. "Aplink mane yra daug pažįstamų ir dabar artimų draugų, kurie arba gydomi, arba jau išgydyti. Nereikia pasiduoti!", — pabrėžia Rinatas.
2015 metų spalio mėnesį jis paskelbė paskutinį įrašą "vėžininko tinklaraštyje". Ir susikūrė naują paskyrą, kurioje dalijasi savo darbais. Tačiau nusprendė neištrinti seno profilio: "Palikau jį atsidūrusiems sunkiose situacijose. Galbūt ši paskyra kam nors padės. Galų gale juk ten visa istorija apie tai, kaip aš suspardžiau vėžiui sėdimąją".
"Viso mano gyvenimo žlugimas"
O štai Sergejus Fiodorovas priėmė naujienas apie ligą be optimizmo. Jam dabar 58 metai. Apie tai, kad pas ji ketvirtą vėžio stadija jis sužinojo prieš aštuonerius metus — po poilsio Emyratuose buvo aptiktas tonzilių uždegimas. Sergejus nuolat dusdavo nuo kosulio. Simptomai sukėlė nerimą: galvos svaigimas, dusulio priepuoliai, nuolat aukšta temperatūra.
Užkietėjęs rūkalius (du-trys pakeliai per dieną), Sergejus visa tai nurašė cigaretėms. Kai skausmas gerklėje tapo visiškai nepakeliamas, kreipėsi konsultacijos į rajono kliniką. Ten palengvėjo — faringitas. Tačiau po gydymo nepasijuto geriau, būklė blogėjo kiekvieną dieną.
"Šešis mėnesius važinėjau į ligonines. Man negalėjo nustatyti tikslios diagnozės. Galiausiai 2012 metų spalio mėnesį paskelbė, kad serga tonzilių vėžiu. Tai buvo viso mano gyvenimo žlugimas", — prisipažįsta Sergejus.
Ilgą laiką jis negalėjo susitaikyti su faktu, kad dabar tai praktiškai nepagydoma. Gydytojai gūžčiojo pečiais ir bandė paaiškinti: išgyvenamumo procentas su šia diagnoze yra labai žemas, reikia būti psichologiškai nusiteikusiam viskam. Keturi sekinantys chemoterapijos kursai Maskvoje neatnešė rezultatų. Tada Fiodorovas nusprendė išbandyti savo laimę ir išvyko ieškoti medikų pagalbos Izraelyje.
"Aš turėjau pasirinkimą: operacija pašalinti dalį liežuvio, žandikaulio, minkštojo gomurio, kaklo limfmazgius arba beveik mirtina radiacijos dozė. Pasirinkau pastarąją, nes bijojau virsti "daržove". Geriau mirti, nei būti našta artimiesiems."
Fiodorovas įsitikinęs, kad jį išgelbėjo ne tik gydytojai, bet ir "artimiausio pasaulio žmogaus" — žmonos — meilė ir atsidavimas. "Ji rūpinosi manimi kaip mažu vaiku. Kai aš persėdau į invalido vežimėlį, Liudočka nesitraukė nuo manęs nei per žingsnį", — sakė Sergejus.
Tel Avive jam buvo atlikti septyni gydymo kursai su biologiškai aktyvia medžiaga cetuksimabu ir radiacija.
"Aš pasirinkau didelę dozę — 110 grėjų. Galėjau neišgyventi. Po švitinimo jaučiausi labai silpnas, kiekvieną dieną mokiausi visko iš naujo: vaikščioti, valgyti, gerti, išlipti iš lovos. Oda man tiesiog nudegė po procedūros: ant raktikaulių, kaklo, pakaušio visai nebuvo plaukų — siaubingas skausmas. Bet po trijų mėnesių reabilitacijos gydytojai pasakė: auglys išnyko. Tai tiesiog stebuklas!"
Sergejus pasakojo, kad gydytojams buvo sunku pasirinkti tinkamus vaistus nuo skausmo: vieni nenumalšino skausmo, kiti sukėlė cheminį nudegimą. Tada naudojo stipriausią vaistą, kuris buvo atidėtas iki paskutiniojo — morfiną. Jis naudojo jį aštuonis mėnesius. Sunkiausia Fiodorovui buvo atsisakyti šio vaisto. Iš pradžių Sergejus perėjo prie pleistrų su morfinais, kuriuos gydytojai klijuodavo ant jo, kad sumažintų skausmą.
"Buvo apskaičiuota, jog jie malšins skausmą tris dienas, bet man jų pakako tik 10 valandų. Gyvenimas atsisakius morfino virto pragaru! Aš elgiausi kaip narkomanas. Aštuoni mėnesiai vartojant narkotikus — ne pokštas. Pirmus penkis mėnesius po atsisakymo buvo labai sunku. Bet galų gale aš susitvarkiau", — reziumuoja Fiodorovas. — "Dabar jūs turite absoliučiai sveiką ir laimingą žmogų — nugalėtoją!"
Kova su vėžiu truko dešimt mėnesių, po to Fiodorovą reguliariai stebėjo gydytojai. Ir tik 2018 metų spalį Izraelyje budintis gydytojas pasakė Sergejui, kad jis nebėra vėžiu sergantis asmuo. Fiodorovas parašė autobiografinį romaną "Likimo numylėtinis. Kaip aš nugalėjau vėžį", gavo nacionalinį apdovanojimą "Mes gyvensime" ir įstojo į Rusijos rašytojų sąjungą — rimta liga smarkiai pakeitė jo likimą.
Nukritau, atsipeikėjau — vėžys
Dmitrijus Michailovas iš Ivanovo srities 22 metai, prieš penkerius metus, būdamas paauglys, jis išsigydė kaulų vėžį, o po to — kojos amputaciją virš kelio. Jaunuolis apie patirtus dalykus papasakojo vyriškai — trumpai. Išgauti iš jo pripažinimą apie tai, kokia sunki buvo kova su vėžiu — tikrai sunki užduotis.
O štai jo motina Ksenija vis dar sunkiai sulaiko ašaras kalbėdama apie sūnaus diagnozę. Be Dmitrijaus, ji turi dar penkis vaikus, tačiau išgirdusi žinią apie vyriausiojo sūnaus ligą pirmą kartą nieko negalėjo padaryti — tik be galo daug verkė. "Tai priimti labai sunku. Mėnesį buvau nesava".
Sūnus bandė susilaikyti, bet tai ne visada pavykdavo.
"Dima iš pradžių verkė, paskui nusiramino, nerodė, ką išgyvena. Bet jo nuotaikos keitėsi kardinaliai. Jis tai juokėsi kaip išprotėjęs, tai rėkė. Tada, kai baigėsi "chemija", paklausiau jo, ką jis tada jautė", — sustoja Ksenija, kaupia jėgas tęsti. Pradėjo bėgti ašaros: "Sunku tai prisiminti ... Jis atsakė: "Aš ruošiausi mirti".
Viskas prasidėjo niūrią 2014-ųjų vasario dieną Dmitrijus paslydo gatvėje, nukrito, susižeidė koją ir pajuto stiprų skausmą. Gydytojai negalėjo suprasti, kas vyksta.
"Pas mane nieko nerado, galvojo paauglystės pokyčiai. Kai kurie net sakė, kad aš viską išsigalvojau, kad nevažiuočiau į mokyklą. Išrašė kompresus, bet koją skaudėjo dar labiau", — prisimena jis.
Tik paguldžius į ligoninę Ivanovo mieste iš nedidelio Furmanovo miestelio, kuriame gyvena Dmitrijus, tapo aišku: tai piktybinė pluoštinė histiocitoma, kaulų vėžys. Ligą, žinoma, sukėlė ne mėlynė, bet po šio kritimo ji nebebuvo simptominė.
"Niežti amputuotą kelią"
Laikas, praleistas ligoninėje: Dima beveik dvejus metus praleido ligoninėje, kartas nuo karto jam leido keletą dienų vykti namo, bet tik tuo atveju, jei tyrimai buvo geri. Vienas po kito buvo baigti penki chemoterapijos kursai. Spalį, per savo gimtadienį, Dmitrijus gavo blauzdos ir kelio endoprotezą. Tai būtų gera dovana, tik paaiškėjo, kad tai nėra kovos pabaiga ar net vidurys kovos. Po to vyko dar keturi chemoterapijos kursai, po kurių sekė gąsdinanti žinia: kojoje yra infekcija, todėl ją reikia amputuoti. Ar tai yra dėl susilpnėjusio imuniteto, gydytojų aplaidumo operacijos metu ar dėl kitų priežasčių, Michailovas net neįsivaizduoja.
Pusantrų metų Dmitrijus ir Ksenija kovojo, kad išsaugotų galūnę.
"Mes išbandėme viską. Kartą aš atėjau į ligoninę amputacijai, bet mano mamai buvo pasakyta, kad šioje ligoninėje ją gali blogai padaryti, taip, kad po to net su protezu neatsistosiu. Mama man paskambino. Mes nusprendėme operaciją atlikti Maskvoje. Mes radome gydytoją, kuris patarė dar vieną vaistą. Aš juos naudojau — vėl nepadėjo", — prisimena jaunuolis.
Galu gale tapo aišku: nėra pasirinkimo, reikia operacijos. Koja buvo pašalinta virš kelio. Fondas "Give Life" sumokėjo už modernų protezą — Dmitrijus greitai išmoko juo naudotis.
"Nebuvo sunku priprasti, per dvi savaites pripratau, kurį laiką vaikščiojau su ramentu, dabar — savarankiškai. Sunkiausia yra lipti laiptais. Po amputacijos, prieš man uždedant protezą, visada buvo siaubingi skausmai.
"Ir prasidėjo!"
Dmitrijus papasakojo, kaip lengvai priprato prie geležinės kojos, tačiau nepripažįsta, kad po amputacijos jį apėmė depresija.
"Manė, kad bus niekam nereikalingas, mes jį traukėme iš šios būsenos", — sako Ksenija.
Susitvarkyti su ilgesiu padėjo tik nauja meilė. Liūdėdamas ligoninėje prieš protezavimą, jis socialiniuose tinkluose susitiko su Alina. Mergaitė jau žinojo jo istoriją: mažame Furmanove apie paauglį, kovojantį su vėžiu, daugelis girdėjo.
"Vakare nebuvo ką veikti, pastebėjau jos puslapį ir prasidėjo", — pasakoja Dmitrijus.
"Pirmasis pasimatymas įvyko tą pačią dieną, kai jis grįžo iš Maskvos po protezavimo. Tai buvo Motinos diena, paskutinis 2016 metų lapkričio sekmadienis. Nuo to laiko jie susitikinėja", — neslepia džiaugsmo Ksenija.
Dmitrijus visada mėgo sportuoti — iki ligos jis lankė bokso treniruotes, po to, kai neteko kojos, perėjo prie jėgos trikovių. "Tarp sveikų žmonių varžybose jis užima pirmąsias vietas", — didžiuojasi savo sūnumi Ksenija.
Onkologija skaičiais
Nors šios publikacijos herojai džiaugiasi atsikratę vėžio, Rusijos tyrimų centro spaudos tarnybos darbuotojas agentūrai komentuoja: neteisinga kalbėti apie visišką vėžio išgydymą. Greičiau kalbama apie remisiją — tai yra laikotarpis, kai ligos simptomai arba susilpnėja arba visiškai išnyksta. Jei remisija trunka ilgiau nei penkerius metus, tikimybė, kad liga pasikartos, yra minimali.
Anot Maskvos vėžio tyrimų instituto specialistų, 2018 metais buvo nustatyti 624 709 piktybinių navikų atvejai: daugiau nei 285 tūkst. vyrams ir beveik 340 tūkst. moterims. Tai yra 1,2 procento daugiau nei prieš metus. Bendras vėžiu sergančių pacientų skaičius 2018 metų pabaigoje yra daugiau nei 3,5 milijono žmonių. 2019 metais nuo šios ligos mirė apie 30 tūkst. rusų.
Tarp labiausiai paplitusių rūšių: krūties, gimdos kaklelio, prostatos, storosios žarnos, limfos ir kraujo audinių, inkstų, skydliaukės ir tiesiosios žarnos vėžys.
Vyriausiasis Rusijos sveikatos apsaugos ministerijos onkologas Andrejus Kaprinas spaudos konferencijoje MIA "Russia Segodnia" pareiškė: 2019 metais mirtingumas nuo piktybinių navikų sumažėjo iš 100 tūkst. žmonių nuo 202 iki 199 žmonių. Mirčių procentas nuo bendro atvejų skaičiaus sudarė 21,3.
Be to, padaugėjo diagnozuotų ankstyvosiose stadijose — pirmojoje ir antrojoje. O tai reiškia, kad remisijos tikimybė pacientams yra daug didesnė.