Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po išsiskyrimo, Petras Gerulis vis dar vadina savo buvusią žmoną Iloną Bronevickają "mano mažė", svajoja apie bendravimą su sūnumi Stasu Pjecha ir jaučia antipatiją uošvei —TSRS liaudies artistei Editai Pjechai, su kuria jie gyveno iki Staso gimimo.
Sūnus atvyko iš Maskvos!
Žiemos vakarą viename iš miegamųjų Vilniaus rajonų, tipiniame penkių aukštų pastate, dideliame antro aukšto balkone rūko vyras, bet jo veido tamsoje nematyti. Tačiau vos tik mostelėjus jam ranka, jis džiaugsmingai kažką šūktelėja lietuviškai ir dingsta už balkono durų. O jau po poros minučių atidaro laiptinės duris.
"Kaip aš džiaugiuosi, — sako Petras Gerulis ir netikėtai apkabina mane. — Eime greičiau, padėsi man išvyti šituos ... Kaip aš pavargau... Kaip pavargau".
Подъезд дома, где живет Пятрас Герулис
© Sputnik/ Алексей Стефанов
Kol lipam laiptais, prisistatau. Petras nusimena, bet numoja ranka ir tik dar kartą paprašo pagalbos.
Vieno kambario butas primena lindynę. Virtuvėje seni baldai iš skirtingų komplektų, lentynose netvarkingai sustatytos knygos, skardinės, guli vaistai ir virtuvės reikmenys, palangė apakrauta stiklainiais ir lėkštėmis. Ant viryklės stovi nešvarios keptuvės, suodžiais aprūkęs virdulys. Kambaryje panašus vaizdas: sukrypę baldai, tarp krūvos drabužių, knygų, žvakių, žaislų, tuščių dėžių ir kitų šiukšlių — 90-ųjų laikotarpio televizorius, muzikos centras, senas nešiojamas kompiuteris, monitorius, atverstos užrašų knygelės, ten daug neaiškiai prirašyta, bei ryškiai išsiskiriantis šiame fone sidabrinės spalvos sintezatorius.
Интерьер квартиры Пятраса Герулиса
© Sputnik / Алексей Стефанов
O ant sofos priešais taburetę su tuščiu buteliu ir stiklinėmis sėdi trys vyrai, iš kurių vienas jau miega, kitas pusiau užmerktomis akimis rūko, o trečias žiūri gana agresyviai ir, išgirdęs kameros mygtuko spragtelėjimą, puola su kumščiais. Tačiau kelią užstoja Petras. "Ką tu darai ?! Tai mano sūnus iš Maskvos. Ei, patrauk rankas!" — šūktelėja Staso Pjechos tėvas. Sugėrovas atsitraukia priešais galingą buto savininko ir jo "žvaigždėto sūnaus" autoritetą ir pradeda mandagiai klausinėti apie Maskvą.
Maždaug po dešimties minučių Petras sutinka, kad jo svečiai netrukus patys išeis, todėl sutariame, kad aš ateisiu už poros valandų. Ir štai atsibunda užmigęs svečias, pažvelgęs pusiau atmerktomis akimis, lietuvišku akcentu klausia: "Klausyk, aš jau seniai noriu nuvykti į Leningradą, ką turėčiau padaryti?" Išgirdęs, kad pirmiausia reikia vizos nustemba: "Kaip? Ar jie sugalvojo vizas? Seniai?"
"Taip, ir miestas jau nebevadinamas Leningradu", — visiškai sužlugdžiau Petro svečio svajones.
Stasas man atsiunčia pinigų
"Suvalgyk sriubos, aš, tiesa, nieko daugiau neturiu", — Petras bando būti svetingas šeimininkas, kai po poros valandų aš vėl apsilankau pas jį. Ir nelabai nusimena išgirdęs atsisakymą.
Trijulės jau nebėra, bet juos pakeitė vyrukas, prisistatęs Mindaugu, kurį Petras vadina arba sūnumi, arba anūku. Mindaugas ištrauka iš krepšio butelį ir pastato ant tos pačios taburetės priešais sofą.
"Aš gerbiu ir myliu Stasą. Jis man padeda finansiškai, — apie savo sūnų pasakoja Petras Gerulis. — Gaunu 225 eurų pensiją. Nežinau, kaip iš to gyventi ir kas galėtų gyventi. Ir Stasikas man labai padeda. Nuolat. Kiekvieną mėnesį atsiunčia 200 dolerių. Būtent Ilonočka privertė mane imti tuos pinigus, kai ji čia buvo atvažiavusi. "Petrai, — sako, — imk, juk čia tavo sūnus". O man nepatogu, aš jau senas, nesveikas. Bet juk tavo sūnus, sako ji. Ir tada aš sutikau. Iš pradžių gaudavau tūkstantį dolerių per mėnesį. Nusipirkau įrangos. Dabar atsiunčia mažiau", — sako Petras ir nurodo į muzikos centrą, sintezatorių ir kitą įrangą.
Petras susipažino su Ilona Bronevickaja studentavimo metais — abu studijavo Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute. Ji ką tik įstojo, jis buvo vyresniųjų kursų studentas ir dar dešimt metų vyresnis. Gražus lietuvis apsuko galvą. Ir dar taip, kad būsimoji uošvė dukrai leido atsivežti Petrą į savo namus. Kai Ilona pastojo, būtent Edita Pjecha pasiūlė jiems susituokti. Beveik iš karto ji Leningrade nupirko jiems kooperatinį butą — nedaugelis jaunų šeimų 1980-aisiais galėjo sau tai leisti. Ir jie su mažyčiu Stasu išsikraustė į naujus namus.
Литовская бабушка Стаса Пьехи
© Sputnik / Алексей Стефанов
"Ilonočka Bronevickaja man padovanojo labai laimingas dienas. Mano mažė. Aš ją vieną kadaise mylėjau, tikrai mylėjau — už pasiaukojimą, daug už ką. Bet man taip nesiseka ... Kartais žaisdavome su ja kortomis ir aš norėjau specialiai jai pralošti. Žaisdavome "durnių". Bet nepavykdavo... Kortomis išlošdavau, bet gyvenime pralaimėjau. Žinote, Kanovičiaus pasakojime (Grigorijus Kanovičius, rusų ir lietuvių rašytojas — Sputnik) yra frazė: kartą ėjo ir matė laimę, bet ji praėjo prošal", — sielojasi Petras.
Jis susipainioja mintyse, akimirksniu nutraukia frazes, prisiminimai atrodo neryškūs, kartais išgalvoti — turi įtakos tiek laikas, tiek piktnaudžiavimas alkoholiu. Tačiau atrodo, kad jis vis dar myli savo buvusią žmoną, bet jam nepatinka uošvė. Jis tiesiogiai nesako, kad ji galėjo tapti jo išsiskyrimo su Ilona priežastimi, tačiau pastebi, kad būtent į ją žmona kreipėsi patarimo, kai įsimylėjo kitą vyrą. Paprastai sakoma, kad Ilona pati prisipažino Petrui, kai atvyko į Kursko dramos teatrą, kur pradedantysis režisierius statė diplominį spektaklį. Ten ji pareiškė, kad reikalauja skyrybų.
"Bet taip nebuvo", — piktinasi Petras. — Būtent aš pateikiau skyrybų prašymą, o ne ji. Kadangi ji buvo su kitu — turėjo kitų vyrų. Ar man to reikia? Ne. Aš mylėjau tik ją. Ir 1981 metais mes išsiskyrėme".
Į pirmąją klasę be Petro
"L'chaim", — sako Petras ir vienu judesiu išgeria stiklinę. Ir tada susigriebia ir vėl įjungia svetingą šeimininką: "Leisk man įpilti tau kavos. Arba arbatos. Aš turiu. Nenori? Na tiek to". Porą minučių jie su Mindaugu kalbasi lietuviškai, kažką emocingai aptaria, tada staiga Petras nutraukia: "Viskas, kalbame tik rusiškai!" — ir toliau pasakoja.
"Stasas yra labai geras žmogus, protingas vaikinas, puikus psichologas. Jis ten kažką rašo, užsiima medicina, centrą savo atidarė. Bet jis nėra dainininkas, kaip ir jo močiutė. Editočka Stanislavovna, atleiskite, bet jūs taip pat nesate dainininkė, — staiga kreipiasi į buvusią uošvę. — Na, jiems nėra duota būti muzikantais! "
Отец Стаса Пьехи Пятрас Герулис
© Sputnik / Алексей Стефанов
Greitai paaiškėja, kodėl Petras kritikuoja sūnaus ir uošvės muzikinius gebėjimus — būtent Edita Pjecha suabejojo Gerulio talentu, kai jis pradėjo dainuoti Leningrado restoranuose. Tuomet jie kaip tik gyveno kartu. Galbūt tai ir sugriovė šeimą — naktimis Petro beveik niekada nebūdavo namuose, gimė sūnus, reikėjo palaikymo ir pagalbos. Ir išsiskyrimas buvo sunkus: Ilona uždraudė Petrui bendrauti su sūnumi. Jį užaugino naujasis dainininkės vyras — muzikantas ir kompozitorius Jurijus Bystrovas. Jų santuokoje gimė Staso sesuo Erika. Tačiau Ilona ir su juo išsiskyrė, ištekėjo trečią kartą.
"Aš norėjau matyti Stasiką — jie mus labai anksti atskyrė, bet Ilonočka man neleido. Net kai aš paskambinau 1988 metų rugpjūčio 31 dieną, ir paprašiau leidimo nuvesti Stasą į pirmą klasę, vėl buvo atsakyta. Ilonočka sakė: "Petia, nereikia, nes jis turi tėvą, kurį myli. Ir tėvas jį myli. Kai Stasui sueis 18 metų, jis daug ką supras, galėsi pamatyti". Ir aš taip ir nemačiau savo sūnaus. Dar ir pakeitė jam pavardę. Juk jis buvo Gerulis, o į mokyklą ėjo jau kaip Pjecha. Čia jau močiutė pasistengė", — sako Petras ir prašo leidimo parūkyti.
Su mintimis apie sūnų
Tačiau Ilona Bronevickaja nelaukė 18-ojo sūnaus gimtadienio leido Stasui susitikti su Petru Vilniuje, kai jam buvo 14 metų. Tai tas laikotarpis, kai Stasas gyveno internate ir buvo paliktas Dievo valiai, kaip jis prisipažino, pradėjo gerti, o vėliau tapo priklausomas nuo narkotikų. Močiutė ir mama buvo užsiėmusios karjera. Mamos asmeninis gyvenimas vėl sugriuvo, ji ištekėjo trečią kartą. Ir tada Stasas sužinojo, kad turi biologinį tėvą.
Petras mažai ką prisimena apie šį pirmąjį susitikimą — jis buvo trumpas ir įvyko labai seniai. Dešimtajame dešimtmetyje muzikantas ir režisierius Gerulis ir pats pradėjo pradėjo girtauti, elgetavo, valgydavo benamiams skirtose valgyklose.
Интерьер квартиры Пятраса Герулиса
© Sputnik / Алексей Стефанов
Rusijos televizijos žurnalistai ištraukė jį iš užmaršties 2017 metais: sutvarkė, sugalvojo tokį stilių, kokio Petras iki šiol neastsisako (nuostabi barzda, profesoriaus akiniai), ir nuvežė į Staso koncertą Nižnij Novgorode.
"Aš didžiuojuosi Stasiku, jis yra geras žmogus, šaunuolis. Viskas tiesiog kažkaip išėjo pas mus nelabai ... Jis panašus į mane. Matėte Stasiką, ar tiesa, kad panašus? Ir buvo narkomanas, bet sugebėjo ištrūkti. Stiprus charakteris. Ir Stasikas savo sūnui davė vardą Petia. Aš taip pat rusiškai esu vardu Petia... Net nežinau, ką galvoti — mano garbei ar ne", — šypsosi Petras.
Bet priduria, kad nuo to laiko Staso daugiau nematė, su juo jokio ryšio nėra. Jis sako, kad kartais nori parašyti jam keletą eilučių, bet nežino, kur. Ir jis rašo dainas tikėdamasis, kad kada nors Stasas jas dainuos.
"Ar žinai, mano pavardę Gerulis iš lietuvių kalbos galima išversti kaip Chorošulia. Taigi viskas bus gerai. Man labai trūksta bendravimo su Stasiku — tikiuosi, su juo dar ne kartą susitiksime. Nes aš nuo viso to labai pavargau", — nurodo Petras Gerulis į taburetę su degtinės buteliu, palydi mane į koridorių ir atsisveikindamas kreipiasi "jūs": "Tik nepamirškite manęs, prašau. Grįžkite aplankyti. Būtinai atvažiuokite".