Žinoma, tam tikrus argumentus valstybės vadovas pateikė. Kaip pasakė jo atstovas spaudai Antanas Bubnelis: "Naujajam ministerijos vadovui liktų kiek daugiau nei pusmetis [iki rinkimų], todėl naujasis ministras per tokį trumpą laikotarpį turėtų ne tik gebėti identifikuoti svarbiausius šios institucijos veiklos prioritetus, tačiau ir turėti sprendimų priėmimo patirties tiems pokyčiams įgyvendinti per labai trumpą laikotarpį".
Pats Nausėda yra pasakęs: "Manyčiau, kad tos kvalifikacijos, kurias jis įgijęs ir kurios tikrai neabejotinos, jos yra daugiau teorinio pobūdžio, tuo tarpu čia reikia praktiko, kuris iš karto imtųsi šioje ministerijoje įgyvendinti tuos darbus, kuriuos dar įmanoma įgyvendinti per šį labai trumpą laikotarpį. Tokių žmonių yra".
Keista. Kaip teisingai pažymėjo politologė Rima Urbonaitė: "Šitas kandidatas būtent kuravo jau 3 metus sritį, susijusią su ekonomika ir inovacijomis, tai yra tiksliai tą sritį, į kurią dabar pretendavo kaip ministras. Tai kokios patirties dar stinga? Nes klausimas, pavyzdžiui, o kiek patirties turėjo tas pats susisiekimo ministras susisiekimo klausimais? Arba kiek patirties turėjo Tamašunienė?"
Kitaip tariant, akivaizdu, kad Lukas Savickas buvo normalus pretendentas, ir Nausėda tiesiog surado formalią priežastį neskirti jo ekonomikos ministru. Tuo tarpu realūs prezidento poelgio motyvai visai kitokie. Kokie — paaiškino Skvernelis: "Niekam nėra paslaptis, koks tai yra atsakas į kokius sprendimus. Iki istorijos su susisiekimo ministru šitas kandidatas buvo nekeliantis niekam abejonių".
Panašiai kalbėjo "valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis. Anot jo, "Jausmas dabar toks, kad tarytum atsakyta valdančiajai koalicijai į tą Narkevičiaus temą". Dar įtakos galėjo turėti tas faktas, kad buvo siūlomas žmogus iš premjero aplinkos. Taigi smūgis buvo suduotas ne tik valdantiesiems bendrai, bet ir Skverneliui asmeniškai.
Taigi, kodėl — aišku. Klausimas — kas laimėjo ir kas pralaimėjo?
Po istorijos su Narkevičiumi prezidentui, kuris liko neišgirstas, buvo prasminga atsitraukti ir leisti valdantiesiems prisiimti atsakomybę už visus tolimesnius įvykius. Tai reikštų: aš pabandžiau, bet jie manęs neišgirdo — tad, gerbiami piliečiai, jūsų balsai už mane valdantiesiems nieko nereiškia, ir Jums spręsti, kas teisus.
Dabar gi viskas atrodo taip, kad įžeistas valstybės vadovas savo asmenines ambicijas iškėlė aukščiau valstybės interesų (paliko ministeriją be ministro dėl visai kitos istorijos), parodydamas, kad jis toks pat nekonstruktyvus kaip tie, kuriuos jis kritikuoja. Skvernelis ir Karbauskis to tik ir laukė.
Tuo pat metu, Nausėdos teigimu: "Dabar mes turime konflikto stadiją, ir jei abi pusės padarys teisingas išvadas, galima judėti link sutarimo". Sprendžiant iš sprendimo dėl Savicko, savo išvadas jis jau padarė: atsitraukti neketina, ir valdantieji turi daryti tai, ką jis sako. Ar tai teisinga strategija?
Atsakant į pastarąjį klausimą, galima sutikti su jau minėta Urbonaite: "Aš suprantu, prezidentas nusvilęs su kelių ministrų jau pateikimu ir nusvilęs labai skaudžiai. Bet ar jis tikrai gerai išmoko pamokas, aš truputėlį abejočiau".
Apibendrinant, galima teigti, kad prezidentu reikia būti, o ne juo atrodyti. Nausėda, turbūt, tiki, kad daro viską teisingai, ir jo autoritetas bei galia tik didėja. Tačiau realiai jis jau spėjo pasirodyti kaip pilkas, neprofesionalus, nenuoseklus ir nesolidus valstybės vadovas, kuris savo veiksmais menkina tiek save (savo asmenį ir galias), tiek postą, kurį užima. Tad kol kas prezidento tikrąja to žodžio prasme Lietuva neturi, ir požymių, kad Nausėda ir jo komanda nori/sugebės pasitaisyti, nematyti (gal ką nors pakeis Seimo rinkimai).
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija