VILNIUS, vasario 20 — Sputnik. Mažoji akloji salamandra iš olos Balkanuose nejudėjo septynerius metus. Neseniai tai nustatė mokslininkai iš Vengrijos, naudodamiesi neįprasta sekimo technika. Tarp labai lėtų gyvūnų yra daug roplių ir plėšriųjų žuvų, tačiau nuostabiausia, kad tokių gyvių yra ir tarp žinduolių. Kaip toks elgesys evoliuciškai naudingas — RIA Novosti rašo Tatjana Pičugina.
Urvinis asketas
Daugelis gyvūnų renkasi nuolat būti ten, kur jie gimė, arba reguliariai ten sugrįžti. Biologai turi specialų terminą tokiam elgesiui apibūdinti — ištikimybė teritorijai. Tai būdinga beveik visų rūšių būtybėms, įskaitant paukščius, žuvis ir žmones. Tačiau Europinių protėjų rūšių (Proteus anguinus) salamandros "sumušė" visus rekordus.
Šie maži uodeginiai varliagyviai gyvena Balkanų pusiasalio urvų ežeruose. Visą gyvenimą jie praleidžia tamsoje po vandeniu, todėl praranda savo odos spalvą ir regėjimą.
Norėdami stebėti salamandras natūralioje aplinkoje, Budapešto universiteto ir Didžiosios Britanijos tyrėjų draugijos mokslininkai turi pasinerti su akvalangais ir atlikti tyrimus dešimtmečius.
2010 ir 2016 metais jie pažymėjo 56 būtybes vienoje iš Bosnijos ir Hercegovinos olų, po amfibijos oda padėdami polimerinius jutiklius, kurie palengvino jų atpažinimą iš poros metrų atstumo. Tada per kitus nardymus patikrinta gyvūnų buvimo vieta.
Beveik visi protėjai sėdėjo vietoje. Greičiausias individas per 230 dienų pajudėjo 38 metrus. Dauguma per kelerius metus nėra įveikę dešimties. Pagal darbo autorių skaičiavimus, vidutiniškas jų greitis yra penki metrai per metus. Vienas varliagyvis tūnojo ten, kur iš pradžių buvo rastas, 2569 dienas — septynerius metus.
Europiniai protėjai yra akli, tačiau turi gerai išvystytą klausą, uoslę ir magnetinės orientacijos sistemą. Jie nesislepia, o tai reiškia, kad nėra natūralių priešų. Net žmogus nesugeba jiems pakenkti, nes dauguma olų ežerų yra neprieinami. Protėjai gyvena daugiau nei šimtmetį, poruojasi kartą per dvylika su puse metų, yra gerai prisitaikę kvėpuoti vandenyje ir gali labai ilgai nevalgyti.
Kodėl jie tokie lėti? Šis klausimas mokslininkams neduoda ramybės. Viena iš prielaidų — energijos taupymas dėl specifinės medžioklės. Salamandros maitinasi mažais vėžiagyviais, jie ilgus metus tūno vienoje vietoje ir laukia, kol maistas bus šalia. Tikriausiai tokia strategija yra evoliuciškai naudingesnė nei kasdienis grobio ieškojimas.
Pasislėpę smėlyje
Sausumos vėžliai gyvena sausiausiose planetos vietose — Mohavių ir Sonoros dykumose, Šiaurės Amerikoje. Jie gyvena 50–80 metų, didžiąją laiko dalį praleidžia urvuose.
Jie gali visiškai pasislėpti po kiautu, jei kyla pavojus. Patinai, naudodami specifinius ragus, puola priešininką kovoje dėl patelės. Tiesa, jiems tai nutinka retai — kartą per kelerius metus. Patelės spermą saugo penkerius ar daugiau metų, todėl pastoti jos gali po kelerių metų nuo poravimosi. Jos padeda iki 14 kiaušinių ir palieka lizdą.
Šie ropliai maitinasi gėlėmis, žolelėmis ir kaktusais. Jie gali negerti mėnesių mėnesius, nes pusė jų kūno drėgmės kaupiasi šlapimo pūslėje. Jei vėžlys išsigąsta, jis nedelsdamas pūslę ištuštins. Todėl mokslininkai nepataria turistams imti vėžlių į rankas.
Devynis mėnesius per metus dykumos vėžliai miega urvuose. Jauni vėžliai retai nueina toli nuo gimtosios vietos. Tik patyrę ropliai gali nueiti 1,2 kilometro per dieną greičiu ir kelionėms naudoti "urvų" tinklą.
Mokslininkai teigia, kad šios rūšies vėžliai nyksta. Klimato ir buveinių pokyčiai kartu su lėtai augančiu, retu veisimu ir ilgaamžiškumu daro juos pažeidžiamus. Populiacijai sunku atsigauti, net jei pašalinami neigiami veiksniai. Aplinkosaugininkai yra priversti aptverti teritoriją, kad bent kiek apsaugotų gyvūnus nuo plėšrūnų ir mėgėjų, kurie gali sugadinti vėžlių gyvenamąją vietą.
Arktiškasis ilgaamžis
Tarp paslaptingiausių Žemės gyventojų — Grenlandijos poliarinis ryklys (Somniosus microcephalus). Apie jį žinoma labai mažai. Dažniausiai pastebimi, atsitiktinai sužvejoti žvejybiniais tinklais.
Anksčiau buvo pastebėta, kad per metus šis ryklys užauga tik centimetrą. Atsižvelgiant į tai, kad suaugusio ryklio ilgis — penki metrai (tai yra vienas didžiausių gyvių planetoje), gyvenimo trukmė turėtų būti skaičiuojama šimtmečiais.
2016 metais mokslininkai iš Kanados, Danijos (Grenlandijos) ir kitų šiaurinių šalių angliavandenilių metodu ištyrė 28 pateles ir atrado, kad šios rūšies plėšrūnas gyvena mažiausiai 272 metus. Ilgiau nei bet kuris kitas žinomas stuburinis.
Kaip rašo tyrimo autoriai, Grenlandijos poliarinis ryklys sugeba pasinerti į beveik trijų kilometrų gylį. Jo poravimosi laikotarpis, veisimosi vietos, elgesio įpročiai ir mityba nežinomi.
Atskiras klausimas — ryklio metabolizmo greitis. Šis rodiklis turėtų būti labai žemas, atsižvelgiant į šaltą buveinę ir didelį kūno svorį — iki pusantros tonos. Jei taip, tada suprantama rekordinė gyvenimo trukmė ir dydis. Vieno ruonio, kuris yra kaloringo maisto šaltinis, poliariniam rykliui turėtų pakakti keliems mėnesiams.
Nevalingi vegetarai
Šie egzotiniai žinduoliai gyvena Centrinės ir Pietų Amerikos džiunglėse. Net prieš 20 tūkstančių metų tinginiai karaliavo abiejuose žemynuose, tačiau, atsiradus žmogui, pradėjo nykti, o dabar liko tik šešios rūšys.
Tarp tinginių paleontologai randa milžiniškus atstovus, trijų metrų ūgio. Šiuolaikinės rūšys yra mažos, šuns dydžio. Jie išsiskiria pirštų skaičiumi: vieni turi tris, kiti — du.
Tinginiai pasirinko žinduoliams labai neįprastą gyvenimo būdą. Jie visą laiką praleidžia ant medžių šakų, valgydami augaliją. Vegetariška dieta nesuteikia daug energijos, todėl jie turi taupyti kalorijas. Todėl jų medžiagų apykaita lėta, judesių nedaug, kinta kūno temperatūra, be to, jie turi savitą virškinimo sistemą.
Lėčiausi tarp žinduolių yra tripirščiai tinginiai. Jie yra labiausiai specializuoti vegetarai, kurių racione yra tik vienos ar dviejų rūšių medžių lapai. Tai mokslininkams kelia nerimą, nes dėl to rūšys gali būti lengvai pažeidžiamos.
Mokslininkai ilgą laiką nesuprato, kodėl tripirščiai tinginiai leidžia sau kartą per savaitę leistis žemyn nuo medžio "eiti į tualetą". Žemėje yra didelė rizika tapti plėšrūno auka, be to, toks veiksmas kainuoja daug energijos.
Paaiškėjo, kad priežastis — parazitai, kurie gyvena tinginių kailyje. Kandys kiaušinius deda žemėje į savo šeimininko kailį. Tada lervos kyla aukštyn, randa odą ir apvaisina ją maistinėmis medžiagomis, ant kurių vėliau auga mikrodumbliai. Būtent jie suteikia tinginiams žalsvą atspalvį. Beje, tripirščių rūšies tinginiai maitinasi šiais vienaląsčiais nuo savo plaukų, dėl vitaminų trūkumo.
Mokslininkai mano, kad šiuolaikiniai tinginiai išgyveno žmogaus invaziją dėl savo mažo dydžio ir žolėdžių.
Lamantinų išsaugojimas
Lamantinai — vieninteliai iš jūros žinduolių, kurie gyvena maitindamiesi žole. Jie gyvena upių žiotyse ir pakrantėse Šiaurės Amerikoje ir Afrikoje, Amazonijoje. Vidutinis jų judėjimo greitis — 4,8 ir tik išimtiniais atvejais — 32 kilometrai per valandą.
Lamantinai išsiskiria didžiule "mėsinga" nosimi ir plokščia uodega. Norėdami kvėpuoti, jie kelis kartus per minutę plūduriuoja ant paviršiaus, tačiau sugeba praleisti dvidešimt minučių po vandeniu. Jie maitinasi jūros dumbliais ir gėlavandeniais augalais, kartais mažomis žuvimis ir bestuburiais.
Lamantinai neturi natūralių priešų, todėl jie gyvena kelis dešimtmečius. Tačiau jie konfliktuoja su žmonėmis. Anot Kamerūno ir Senegalo mokslininkų, lamantinai mėgsta gulėti potvynių metu vietinių gyventojų laukuose, taip naikindami pasėlius. Jie plėšo žvejybos tinklus, valgo ten pagautas žuvis, palikdami galvas spąstuose. Visa tai nepatinka žmonėms, todėl jie naikina lamantinus.
Meksikoje jiems gresia aplinkos problemos. 2018 metais mirė 48 lamantinai, apsinuodiję žydinčiais dumbliais, 2019 metais buvo rasta dar 13 skerdenų. Buveines teršia agrocheminės medžiagos, komunalinės atliekos, sunkieji metalai. Visa tai lėmė staigų lamantinų skaičiaus sumažėjimą.