Priekaištų Lietuvai Europos Komisija (EK) turi nemažai. Pavyzdžiui, ji kalba apie šalies ekonominio augimo neskatinančią mokesčių sistemą ir per mažą jos progresyvumą. Taip pat akcentuojamos problemos sveikatos apsaugos, inovacijų ir švietimo srityse. Be to, net ir su nepakankamai kokybišku lietuvišku aukštuoju išsilavinimu žmonės emigruoja, kas aštrina problemas darbo rinkoje.
Blogiausias dalykas — bendras Lietuvos ekonomikos augimas slepia didėjančius socioekonominius skirtumus regionuose, kritinę situaciją skurdo (kuris beveik 10 proc. didesnis nei ES vidurkis) ir nelygybės srityje. Kitaip tariant, valstybė nesugeba konvertuoti BVP augimo į didesnės dalies žmonių gerovę.
Kaip pažymėjo EK atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, išlieka didysis paradoksas: nors pernai Lietuvos BVP augimas siekė 4 proc., visi to augimo vaisių ligi šiol nejaučia — jis nepasireiškia spartesniu nelygybės ir skurdo mažinimu. Taip pat svarbu pastebėti, kad EK ne pirmą kartą akcentuoja šią problemą, bet šalies pažanga sprendžiant ją ir toliau yra ribota.
Tokiu būdu, turčiai Lietuvoje toliau turtėja, o didžioji dalis visuomenės skursta (ir jau ėmė protestuoti gatvėse) arba išvažiuoja. Šiame kontekste kyla logiškas klausimas — galima suprasti bėdas, kai valstybei reikia galvoti, kaip sukurti augimą, bet kodėl Lietuvos valdžia nesugeba turimų išteklių paversti visuotine gerove, kodėl ieško pinigų socialinėms išmokoms didinti tuo metu, kai juos tiesiog reikia pasiimti iš ekonomikos (turtingųjų)?
Kaip aiškina Pranckevičius, viena iš priežasčių — neefektyvus mokesčių surinkimas (pavyzdžiui, nesurenkamas net ketvirtadalis PVM, o tai daugiau kaip 1 mlrd. eurų kasmet). Tačiau didesnė problema ta, kad, kaip nurodo EK, trūkumai biudžeto išlaidų planavimo sistemoje mažina viešųjų išlaidų efektyvumą.
Apskritai, žodis "neefektyvumas" (mokesčių sistemos, mokesčių surinkimo, išlaidų planavimo ir taip toliau) turbūt tiksliausiai apibūdina EK nuomonę apie Lietuvos socioekonominę politiką. Klausimas — kodėl taip yra?
Iš dalies, matyt, dėl valdžios kompetencijos stokos (ekspertai iš karto sakė, kad "valstiečiams" trūksta profesionalų). Taip pat akivaizdus turtuolių pasipriešinimas pokyčiams. Bankų ir / ar prekybos tinklų mokestis — ne, negalima, tai prieštarauja Konstitucijai (gerai, kad ne Dievo įsakymams).
Tačiau svarbiau yra tai, kad politinėje sistemoje liepsnoja sisteminis konfliktas tarp Ramūno Karbauskio ir premjero Sauliaus Skvernelio bei konservatorių ir prezidento. Tokioje situacijoje, kai vyksta mirtina politinė kova dėl galios, tikėtis valstybinio efektyvumo sunku, nes partinis interesas ir asmeninės ambicijos užgožia socialinius poreikius.
Galiausiai reikia pabrėžti, kad Lietuvos ekonominis augimas lėtėja, ir neaišku, kas bus su europine parama. Tad spręsti skurdo ir nelygybės problemas taps dar sunkiau.
Kaip pažymėjo Lietuvos banko vicepirmininkas Raimondas Kuodis: "Europos pinigai yra dviašmenis kardas. Jei juos gauname ir panaudojame, tarkime, nelabai protingai, kokiam žolės dažymui, tai tas irgi turi naudos, didina paklausą ekonomikoje, kai kas užsisuka, kai kurie regionai gražiau gyvena. Tačiau yra kita pusė, kurią pajusime tik po to, kai panaudosime tuos pinigus, kai infrastruktūrą, kurią susikuriame už tuos pinigus, reikės išlaikyti iš principo patiems. Ir tik tada pasimatys tikroji europinių pinigų kaina. Dabar jos nesimato, tai yra kaip toks lengvas narkotikas, kuris pralinksmina politikus, savivaldybes ir panašiai".
Kartu jis pabrėžė, kad, jeigu "europinių pinigų sumažėjimą galėtume kompensuoti, geriau panaudodami tuos pinigus, naudodami daugiau smegenų ir labiau fokusuotai nukreipdami tas lėšas į sritis, kur jų labiausiai reikia, tikrai nebūtų didelis šokas Lietuvai, ir netgi visa tai išeitų į naudą, kad prarandame tuos pinigus".
Tik ar yra tų smegenų, laiko bei noro parengti efektyvią valstybės politiką socioekonomikos sferoje? Juk ne už kalnų rinkimai...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.