Dėl to jau pradėję augti naftos kainos ir rublio kursas vėl nusmuko.
Rijadas ir Vašingtonas sąmoningai manipuliuoja naftos kainomis ir valiutos kursu, bandydami šantažu išstumti Maskvą iš pasaulinės energijos rinkos ir destabilizuoti Rusijos politinę situaciją. OPEC+ susitarimo žlugimas, prisiminkite, prasidėjo nuo ultimatumo, kurį Rusijai pateikė sauditai.
Buvo pareikštas prieštaraujantis Rusijos interesams reikalavimas dar labiau sumažinti naftos gavybą. Iš esmės, tai buvo šantažas: arba jūs įvykdote mūsų sąlygas, arba mes sužlugdysime rinką.
Rusijai atsisakius priimti ultimatumą, Saudo Arabija paskelbė apie neatidėliotiną gavybos padidėjimą iki 12,3 milijono barelių per dieną, o tai sužlugdė rinką. Rusija buvo pasirengusi kompromisui su partneriais, atsižvelgiant į tai, kad dėl koronaviruso įtakos paklausa yra vidutinės trukmės. Tačiau šantažas Rusijai nepriimtinas. Rusijos negalima šantažuoti.
Prieš trejus metus Rusija sudarė sandorį, kad stabilizuotų rinką. Tam tikru momentu šis sandoris atliko teigiamą vaidmenį. Tačiau tolesnis susitarimo pratęsimas paskatino mus kartu su sauditais pašalinti iš rinkos pigią naftą, kurią pakeitė brangesnė Amerikos skalūnų alyva. Visą OPEC+ produkcijos sumažėjimą visiškai (ir gana greitai) kompensavo amerikiečių produkcijos augimas (be to, 2016 metais skalūnų pramonė buvo ant bankroto ribos). Vienu metu sauditai įtikino Rusijos derybininkus (Energetikos ministeriją), kad reikia pratęsti susitarimą. Jiems to reikėjo norint paremti valstybinės naftos kompanijos "Saudi Aramco" IPO (t. y. akcijų platinimą). Dėl to sandoris buvo pratęstas, o IPO buvo sėkmingai įvykdytas.
Tuo pat metu Saudo Arabija investuotojams suteikė beprocentes paskolas su garantijomis, kuriomis palaikomos "Saudi Aramco" akcijų kainos (prisiminkite, kad dėl nesėkmingo sandorio akcijos sumažėjo dešimčia procentų, po to aukcionas buvo nutrauktas).
Kol susitarimas galiojo, Saudo Arabijos biudžeto deficitas sumažėjo nuo 12,9 proc. BVP 2016 metais iki 3,8 proc. BVP 2019 metais ("IHS Markit" duomenimis). Pradėta strateginė programa, skirta sumažinti priklausomybę nuo naftos ir paįvairinti ekonomiką didelėmis investicijomis į infrastruktūrą, turizmą ir žmogiškąjį kapitalą.
Tačiau OPEC+ susitarimo vykdymo metu Amerikos skalūnų gamyba vėl pasiekė teigiamą rodiklį. Baigta kurti eksporto infrastruktūra. Anot Vakarų agentūrų, OPEC+ gavybos ribojimas ne kartą tapo gelbėjančiu veiksniu JAV naftos skalūnų gamintojams, nes leido jiems išgyventi nuosmukį ir vėl grįžti į augimą.
"Citigroup" analitikai pateikė optimistines prognozes, kad iki 2023 metų didžiausio telkinio "Permian" gavyba išaugs 60 procentų. Ir tik šis baseinas pagamins daugiau naftos nei visi OPEC nariai, išskyrus Saudo Arabiją.
Ir visos šios JAV ir Saudo Arabijos sėkmės buvo pasiektos dėl Rusijos dalyvavimo OPEC+ susitarime. Kodėl šis ultimatumas buvo iškeltas būtent dabar? Staigus Saudo Arabijos elgesio pasikeitimas ne tik suderintas su Vašingtonu, bet tai yra tiesioginis užsakymas. Tai liudija ne tik daugybė Amerikos administracijos pareigūnų pareiškimų, bet ir precedento neturintis Rusijos ambasadoriaus iškvietimas, kurį pateikė JAV finansų ministras Stivenas Mnučinas, kuris tiesiogiai pareikalavo, kad Rusija prisiimtų atsakomybę už rinkų stabilizavimą, tai yra, grįžtų prie susitarimo Saudo Arabijos sąlygomis. Kita vertus, kažkodėl niekas neiškvietė Saudo Arabijos ambasadoriaus į Amerikos finansų departamentą.
Čia galite prisiminti Donaldo Trampo, kuris grasino imtis veiksmų ir paraginti OPEC atsiskaityti, pareiškimus. Be to, Amerikos prezidentas save vadino NOPEC įstatymo projekto "Ne naftos gamintojų ir eksportuotojų karteliams" šalininku. Tuo pat metu iškvietimas pas Mnučiną iš tikrųjų yra bandymas priversti Rusiją grįžti prie kartelio susitarimo. Galima manyti, kad Saudo Arabijos bendražygiai, pateikdami ultimatumą, buvo įsitikinę, kad Rusija neišdrįs atsisakyti. Ir ne tik dėl rinkos / ekonominių, bet ir dėl politinių priežasčių. Akivaizdu, kad buvo paskaičiuota, jog Rusijos vadovybė, atsižvelgdama į svarbiausių Konstitucijos pataisų priėmimo procesą, neatsisakys susitarimo, bijodama socialinės ir politinės destabilizacijos, kurią gali sukelti mažėjančios naftos kainos ir spaudimas rubliui.
Kokia šantažo prasmė? Arba toliau subsidijuosite Amerikos naftą, arba mes sužlugdysime rinką — su visomis ne tik ekonominėmis, bet ir politinėmis pasekmėmis. Sauditai čia yra tiesioginiai Amerikos interesų lobistai, o JAV šiuo atveju kone atvirai kišasi į Rusijos vidaus politiką, naudodamos vidaus politinį procesą kaip spaudimo priemonę. Mnučino reakcija, visų pirma, primena blaškymąsi. Šiandien tiek sauditai, tiek Amerikos skalūnų pramonė, kuri iki šiol buvo viena iš JAV ekonomikos augimo varomųjų jėgų ir vienas iš Trampo kozirių rinkimų lenktynėse, buvo nepaprastai pažeidžiama.
"Skalūnų revoliucija" gali virsti skalūnų katastrofa. Kaip pažymi "The Wall Street Journal", "dešimtys skolų turinčių bendrovių, įskaitant "Chesapeake Energy Corp." ir "Whiting Petroleum Corp.", dar prieš naftos kainų kritimą turėjo finansinių sunkumų. Ir dabar jų akcijos sparčiai mažėja, lyderių pramonės kapitalizacija sumažėjo 30–50 procentų. Anot leidinio, priešingai nei situacija, kai 2014 metais smuko kainos, dabar JAV finansų sektorius nepadės skalūnų gamintojams, nes dėl mažų dividendų prarado susidomėjimą šia pramonės šaka. Dėl per didelio įsiskolinimo mažos įmonės patiria didžiulį bankrotą.
Dabar JAV administracija diskutuoja apie skalūnų gamintojų paramos priemones, tačiau tokios priemonės sulaukia labai rimto reikšmingos Amerikos ekonominės ir politinės dalies pasipriešinimo. Savo ruožtu Saudo Arabija gali susidurti su labai dideliu biudžeto deficitu, panaikindama ne tik ambicingas princo Mohamedo reformas, bet ir keldama grėsmę politiniam stabilumui šalyje.
Daugelis Vakarų ekspertų linkę manyti, kad Rusija turi daugiau galimybių laimėti šioje situacijoje nei sauditai. Tačiau tai nėra kelių dienų ar net kelių mėnesių klausimas, nebent Saudo Arabija grįžtų į konstruktyvų dialogą.
Rusija, savo ruožtu, yra pasirengusi tokiam dialogui.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.