VILNIUS, kovo 13 — Sputnik. Europa tapo pagrindine koronaviruso platintoja pasaulyje. Nors Kinija didžiąja dalimi susidorojo su naujos ligos protrūkiu, o Rusija ir kitos posovietinės šalys sėkmingai kovoja su koronaviruso plitimu, europiečiai pasaulyje vis dažniau yra vertinami kaip ligos platintojai. Ypač apgailėtinos ir bejėgės kritinėje situacijoje yra ES struktūros, rašo portalo "RuBalti.ru" autorius Aleksandras Nosovičius.
Autoriaus teigimu, koronaviruso epidemija kelia Europos Sąjungos ateities klausimą: ar šis projektas gali tęstis, jei jis akivaizdžiai nesugeba atlaikyti šių laikų iššūkių?
JAV prezidentas Donaldas Trampas mėnesiui uždraudė iš Europos įvažiuoti į Ameriką. Draudimas galioja visų ES šalių gyventojams. Kreipdamasis į tautą Trampas negailestingai pareiškė, kad Europos Sąjunga "nesugeba imtis tokių atsargumo priemonių kaip JAV".
Kinija nustato įvažiavimo apribojimus Europos šalių gyventojams, bijodama užsikrėsti pačioje Kinijoje atsiradusiu koronavirusu. Faktas yra tas, kad Kinijoje epidemija pradėjo slūgti. Šalies valdžia teigia, kad pandemijos plitimas buvo sustabdytas: beveik visus naujus kinų užkrėtimo koronavirusu atvejus sukėlė kontaktai su užsieniečiais iš Irano, Pietų Korėjos ar Europos.
"Visam pasauliui ne Kinija, o Europa yra pagrindinis galvos skausmas dėl koronaviruso pandemijos", — rašo Nosovičius.
Šalys, kuriose šiuo metu greičiausiai plinta virusas: Italija, Iranas, Pietų Korėja, Prancūzija, Ispanija, Vokietija. Visa Europos Sąjunga šios problemos mastu jau aplenkė Kiniją.
Rusija ir Kinija turi keturis tūkstančius kilometrų bendros sienos, o šiuo metu Rusijoje nustatyti 28 koronaviruso atvejai. Italija ir Kinija ne tik neturi sienos — Italija yra kitame Eurazijos gale. Nepaisant to, koronaviruso atvejų jau yra daugiau nei 12 tūkst.
Nosovičiaus teigimu, pasaulio žiniasklaidos priemonės skelbia apokaliptines istorijas apie tuščias Italijos gatves, tuščias parduotuves, uždarytus restoranus ir žmonių, bėgančių iš didžiųjų miestų, šturmuojamas traukinių stotis. Tačiau, pasak autoriaus, visų šių priemonių reikėjo imtis prieš epidemiją, o ne po jos.
Prieš savaitę Milano miesto rotušė centrinėje aikštėje surengė nemokamą aperityvą su šūkiu "Pasakykime ne virusui! Pasakykime ne panikai!" Miesto meras kartu su visais pakėlė taurę už Italiją, o vėliau paaiškėjo, kad renginyje dalyvavęs jo partijos sekretorius užsikrėtęs koronavirusu, o nuo jo užsikrėtė tūkstančiai masinio renginio dalyvių.
Nepaprastoji padėtis dėl naujos infekcijos atskleidė nepaprastai žemą Europos elito vadybos kultūros ir atsakomybės lygį, jų strateginį neatsargumą ir nesugebėjimą tinkamai įvertinti situacijos, greitai reaguoti į ją, sudaryti teisingas prognozes ir planuoti savo veiksmus.
Pasak straipsnio autoriaus, visų veiksmų, kurių dabar imamasi Europos Sąjungoje, imamasi per vėlai. Austrija per vėlai uždarė sieną su Italija. Vokietija per vėlai sutelkė sveikatos priežiūros sistemą. Lenkija per vėlai įvedė pasienio kontrolę. Tuo metu infekcija buvo išplitusi visur, ir pandemija jau buvo kilusi.
Šios dramatiškos istorijos pradžioje Kinija sutelkė vyriausybės sistemą ir sugebėjo virusą lokalizuoti regione, kuriame jis buvo aptiktas. Esant panašiai situacijai, ES leido virusui plisti iš infekcijos epicentro po visą savo teritoriją. Kyla klausimas, kas iš jų kelia realią grėsmę pasaulio saugumui?
Europos Sąjungos, kaip organizacijos, vieta koronaviruso istorijoje yra kitos diskusijos tema. Anot straipsnio autoriaus, šioje istorijoje ES tiesiog neegzistuoja.
"Atrodo, kad Europos šalys pamiršo, kad yra vienos struktūros dalis, ir veikia "visi miršta po vieną" principu", — sako Nosovičius.
Valstybės kovoja su koronavirusu tik kiekviena atskirai.
"Jokio Europos solidarumo nematyti ir tada, kai iš tikrųjų kyla bendra nelaimė. Atrodytų taip natūralu. Italijos sveikatos sistema žlugo dėl perkrovos, nėra kam diagnozuoti ir gydyti naujų pacientų, o nuo to koronavirusas greitai plinta visoje Europoje. Tegul kitos Europos šalys, kuriose atvejų skaičius dar nepasiekė katastrofiškų skaičių, ateina į sąjungininkų pagalbą ir siunčia gydytojus į Italiją. Pirma, tai yra jų interesas. Antra, rodomas tas pats solidarumas", — toliau svarsto straipsnio autorius.
Tačiau Nosovičius pažymi, kad nieko panašaus praktiškai nevyksta. Tos pačios Baltijos šalys labai mėgsta kalbėti apie europinį solidarumą, kai joms reikia subsidijų iš Europos fondų, tačiau situacijoje su koronavirusu jos, atrodo, pamiršo, kad yra ES narės. Visi kiti — taip pat.
Galbūt greitai europiečiai ims suprasti nuo pirmojo sukrėtimo, kad jų elgesys jiems nuostolingas, o "vieningos Europos šeimos" įvaizdis likusio pasaulio akimis yra tiesiog siaubingas.
Nepaisant to, kad ir kokios priimtos rezoliucijos dėl geros valios žmonių vienybės prieš priimant Europos Parlamente bendrus iššūkius, kad ir kokios būtų vykdomos solidarumo kampanijos, visada labiausiai esmę atskleidžia instinktyvi reakcija į ekstremalią situaciją.
Reakcija į koronavirusą parodė, kad jokios Europos Sąjungos europiečių galvose apskritai nėra: kai reikalas prispiria, šis aljansas nustoja egzistuoti kaip politinė realybė.
XXI amžius ne kartą įrodė, kad dabartinė Europa iš esmės nėra pajėgi būti reikšminga pasaulinio masto veikėja, juo labiau pasaulio lydere, nes ji negali tinkamai reaguoti į mūsų laikų geopolitinius ir karinius iššūkius. Šiuo atžvilgiu fenomenalus Europos politikų sutrikimas koronaviruso istorijoje neatvėrė naujų suvokimo gelmių.
Kitas dalykas, kad krizė, kilusi dėl koronaviruso, parodė: XXI amžiaus realijose Europos Sąjunga tiesiog nustoja egzistuoti.