VILNIUS, kovo 18 — Sputnik. Artūras Grava, buvęs Latvijos SS pajėgų narys (Waffen-SS), šiuo metu gyvenantis JAV, pripažino, kad jo bendradarbiavimas su naciais, nors ir nesavanoriškas, buvo klaida, o raginimai masiškai žudyti žydus Latvijoje buvo "baisus nusikaltimas".
Amerikiečiams kaimynams 95 metų Grava labiau žinomas kaip chemikas, išėjęs į pensiją. Tačiau jis yra beveik šimto buvusių Latvijos SS pajėgų narių sąraše, kurį šią savaitę paskelbė Rusijos istorikų grupė. Buvę SS pajėgų nariai dabar gyvena Europoje, Kanadoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje, apie 30 gyvena JAV.
Vengti fronto kuo ilgiau
Latvijos legionas, nacių karo mašinos dalis, vykdė karo nusikaltimus dabartinės Rusijos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijoje, ir šie nusikaltimai yra gerai užfiksuoti. Grava pareiškė, kad įstojo į legioną vėliau ir prieš savo valią.
"Mes buvome jauni šauktiniai, neturėjome jokios tikros karinės patirties", — papasakojo jis RIA Novosti.
Grava — vienas iš septynių kaimo mokytojo vaikų, buvo pašauktas 1943 metų vasarį, tačiau, norėdamas baigti mokyklą, pirmenybę teikė alternatyviai tarnybai vokiečių darbo būriuose ir iki 1944 metų rugpjūčio užkasinėjo duobes nuo bombų aerodrome.
"Pusantrų metų man pavyko "tempti gumą" ir išvengti šaukimo. Kol galiausiai mane išsiuntė iš darbo į Vokietiją į treniruočių stovyklą... Aš buvau pašauktas. Mane tiesiog ištraukė iš tos vietos, kurioje dirbau ir gyvenau, ir išsiuntė į treniruočių stovyklą be jokių klausimų", — papasakojo Grava.
Naujokų treniruočių stovykloje dvidešimtmetis Grava praleido dar šešis mėnesius.
"Mokymas vyko labai, labai lėtai. Jiems trūko instruktorių, medžiagų, ginklų, visko. Latviai iš vokiečių gavo pažadą, kad latvių kariai nedalyvaus karo veiksmuose, kol bus užbaigtas mokymas ir ekipavimas", — pasidalijo jis.
"Mes nebuvome siunčiami į mūšio laukus, kol 1945 metų sausį vokiečių frontas buvo beveik sutriuškintas... Tada mes buvome suorganizuoti į kovos būrius, išsiųsti į vieną vietą, įtraukti į antrinius padalinius, tada vėl nebuvo jokių nurodymų, jie nusiuntė dar kažkur. Tikrai sužinojau, kas yra fronto tarnyba 1945 metų vasarį", — papasakojo Grava.
Jo padalinys kovojo su mūšiuose užgrūdinta sovietų kariuomene, kuri greitai judėjo į vakarus.
"Taip, jei tai būtų galima pavadinti mūšiu. Tai buvo savotiškas kariuomenės padalinių perkėlimas, atsitraukimas nuo fronto. Truputį pašaudėme, atsitraukėme, užėmėme naujas pozicijas, įsitvirtinome ten prieš naują išpuolį. Tai buvo ne fiksuota fronto linija, tai buvo atsitraukimas iš vienos vietos į kitą", — pažymėjo jis.
Niekas nežinojo, kaip pasisuks istorija
Karas Gravai baigėsi 1945 metų kovą. Jis buvo sužeistas ir "iš dalies pėsčiomis, iš dalies transportu" pateko į ligoninę Vakarų Vokietijoje.
"Ten, ligoninėje, mane paėmė Amerikos armija. Štai tokia mano istorija", — papasakojo jis.
Grava pripažino, kad latvių bendradarbiavimas su naciais buvo klaida, tačiau pridūrė, kad tuo metu daug kas buvo nesuprantama.
"Aš stengiuosi į tai pažvelgti tuo metu turėtomis akimis. Jei būtų buvę galima numatyti karo rezultatą, tai, be abejo, buvo klaida", — pasakė jis.
Tačiau nežinodami, kaip pasisuks istorija, žmonės tikėjosi, kad pasikartos Pirmojo pasaulinio karo scenarijus, kai Rusijos ir Vokietijos imperijų žlugimas Latvijai užtikrino valstybingumą, paaiškino Grava.
"Mes iš tikrųjų tikėjomės, kad tas pats nutiks ir po Antrojo pasaulinio karo. Tai buvo mūsų motyvacija. Mes jautėmės įpareigoti priešintis Sovietų Sąjungai, kuri sunaikino Latvijos nepriklausomybę, daugybė žmonių buvo areštuoti. Tai buvo galimybė, kaip mes įsivaizdavome, susigrąžinti nepriklausomybę", — pasakė jis.
Grava papasakojo, kad "kai kurie tolimi giminaičiai" ir jo bendraklasiai sovietų prieškario metais buvo areštuoti ir ištremti į Sibirą, tačiau jo šeimai pasisekė.
"Mano šeima tiesiogiai nenukentėjo. Karo pradžioje mums buvo skirtas namų areštas, buvo apieškotas mūsų namas ir priešais namą buvo pastatytas sargybinis. Kai atvažiavo vokiečiai, jis pabėgo. Turiu omenyje tokius labai, labai nereikšmingus dalykus. Jokių realių represijų", — pažymėjo jis.
Žydų klausimas
Paklaustas, ar jis žinojo apie tūkstančių Latvijos žydų, kuriuos žiauriai nužudė naciai ir jų vietiniai šalininkai, likimus, Grava atsakė "ir taip, ir ne".
"Aš žinojau, kad žydai buvo sušaudomi, aš žinojau tai. Nežinojau mastų. Aš pasakyčiau, kad tai yra baisus nusikaltimas", — pareiškė jis.
Buvęs SS pajėgų narys papasakojo, kad susimąstė apie tai, ar jis būtų galėjęs padėti žydams.
"Tiesą sakant, aš nematau kelio. Tai tikrai buvo neįmanoma... Negalima sakyti, kad žydai Latvijoje gyveno izoliacijoje, bet socialiai jie turėjo savo gyvenimą, jie nebuvo integruoti į Latvijos visuomenę. Jie turėjo savo mokyklas, jie turėjo savo kultūros įstaigas. Jų gimtoji kalba buvo arba jidiš, arba rusų. Latviai ir žydai neturėjo jokių asmeninių ryšių ar pažįstamų", — mano jis.
Be to, Grava pabrėžė, kad devynių žmonių šeimos gyvenimas karo metu buvo ir taip per sunkus.
Pokario gyvenimas JAV buvo žymiai geresnis. Grava studijavo chemiją, įgijo daktaro laipsnį ir dirbo chemiku tyrinėtoju. Dabar jis mėgaujasi pensiniu gyvenimu Ohajo valstijoje. Buvęs SS pajėgų narys tris kartus lankėsi Latvijoje po atgautos nepriklausomybės ir palaiko ryšius su keliais buvusiais "ginklų bendražygiais", kurie dabar gyvena JAV ir Kanadoje.