Ir jei vadintume dalykus tikraisiais vardais, galima konstatuoti, kad Amerikos įstatymų leidėjai yra pasirengę bet kokioms (net beprotiškiausioms) priemonėms, kad išgelbėtų savo rėmėjus — naftos skalūnų kompanijas, kurios yra pagrindinės mokesčių mokėtojos ir darbdavės daugeliui JAV valstijų. Jei tam reikės įvesti embargą Rusijos ir Saudo Arabijos naftai, tai, įtakingų Respublikonų partijos atstovų požiūriu, bus gana protinga kaina. Tiesą sakant, būtent totalinio embargo jie jau reikalauja iš JAV prezidento Donaldo Trampo. Nepaisant precedento neturinčio tokio pobūdžio siekio išgelbėti Amerikos naftos kompanijas, iš esmės reikia pripažinti, kad Baltieji rūmai turi teisę į tokius veiksmus. Anksčiau politiniais sumetimais Vašingtonas ne kartą priėmė sprendimus, kurių vėliau labai gailėjosi.
Specializuota informacinė agentūra "S&P Global Platts" praneša: "Senatorius Kevinas Krameris, respublikonas iš Šiaurės Dakotos, <...> parašė Trampui ragindamas jį įvesti embargą naftos importui iš Saudo Arabijos, Rusijos ir kitų OPEC šalių pagal 1962 metų Įstatymo dėl prezidento teisių išplėtimo prekybos klausimais (Trade Expansion Act) 232 straipsnį. "Mes turime nedelsdami duoti signalą; JAV nebus įbaugintos, <...> mes negalime būti naudojami be priežasties", — parašė Krameris prezidentui.
Šį pasiūlymą būtų galima suvokti kaip senatoriaus iniciatyvą, tačiau ponas Krameris nėra įprastas įstatymų leidėjas: jis yra Donaldo Trampo rinkimų štabo patarėjas energetikos politikos klausimais. Tai yra respublikonas iš vidinio prezidento rato, kuris dirbo su juo dar prieš Trampui persikeliant į Baltuosius rūmus (tai buvo labai rizikingas užsiėmimas). Be to, Krameris yra žinomas būtent kaip Amerikos naftos kompanijų interesų atstovas. Atsižvelgiant į tai, kad prezidentas jau pradėjo imtis priemonių skalūnų verslininkams išgelbėti, taip pat į tai, kad į derybas dėl situacijos naftos rinkoje normalizavimo įsitraukė daugybė Amerikos politikų, pradedant kitais respublikonų senatoriais ir baigiant JAV iždo sekretoriumi Mnučinu (kuris staiga asmeniškai nusprendė pasakyti Rusijos ambasadoriui Vašingtone, kiek "tvarkingos energetikos rinkos" yra svarbios JAV), embargo įvedimo scenarijus yra įmanomas.
Tokių priemonių tikslas yra užkirsti kelią Saudo Arabijos ir Rusijos naftos eksportui (taip pat eksportui iš OPEC šalių, kuris gali pasmaugti skalūnų gamintojus tiesiai JAV rinkoje). Teoriškai schema turėtų veikti taip: įvedamas embargas, naftos kainos JAV viduje auga, skalūnų įmonės švenčia pergalę, moka dividendus akcininkams ir skolas kreditoriams, taip pat atšaukia būsimus masiškus atleidimus iš darbo ir bankrutavimus. Tai teoriškai. Praktika, net jei šis scenarijus bus įgyvendintas, bus daug sunkesnė.
Pradėsime nuo to, kad rusiškas naftos eksportas Jungtinėse Valstijose pradėjo augti dar prieš naftos kainoms nusmukus dėl Rijado sprendimų. Augimo priežastis buvo (ir tebėra) JAV sankcijos Iranui ir Venesuelai — tai yra dvi šalys, kurios išgauna tos rūšies naftą, kurios reikalauja nemaža dalis Amerikos naftos perdirbimo gamyklų. Atitinkamai, sankcijų sąlygomis panašią naftą reikėjo pirkti iš Rusijos, nes skalūnų gamintojai tokios naftos neduoda, o perprofiliuoti JAV infrastruktūrą — tai ilgas, brangus ir, be abejo, beprasmis reikalas.
Rusijos naftos tiekimo augimas — tai ne sąmokslo teorija, o tai, kuo daugelį mėnesių skundžiasi (nurodydama sankcijas kaip priežastį) pati Amerikos žiniasklaida, tokia kaip verslo informacijos agentūra "Bloomberg".
Visiškai nesuprantama, kaip amerikiečiai bandys išsisukti iš šios situacijos, jei Rusija, Saudo Arabija ir visos kitos OPEC šalys pateks į embargą. Vis dėlto panašios problemos (nors ir kuklesnės formos) buvo nuspėjamos dar prieš įvedant sankcijas Venesuelai ir Iranui, tačiau Valstybės departamento tai nesustabdė.
Dar viena svarbi problema yra ta, kad embargas gali pakenkti JAV ekonomikai, nes visos JAV korporacijos, kurios vykdo daug energijos reikalaujančią naftos ir chemijos gamybą už JAV ribų, bandys sukoncentruoti gamybos veiklą ten, kur nafta yra pigesnė, ir atitinkamai sumažins veiklą Amerikoje. Be to, išeis, kad visi Amerikos naftos vartotojai subsidijuos naftos gamintojus, o politiniu požiūriu tai bus labai pavojingas momentas dabartiniam prezidentui. O dar Trampas šiuo metu užsiėmęs netiesioginiu Saudo Arabijos apiplėšimu: kol Rijadas pusvelčiui parduoda savo strategines atsargas pasaulio rinkoje (su dešimties dolerių nuolaida prie kainos už "Brent" prekės ženklo naftą), Trampas pusvelčiui užpildo JAV strategines naftos atsargas už papildomus 77 milijonus barelių, ir kol šis procesas bus baigtas, jam tikrai nereikia kainos didinimo — bent jau keletą savaičių.
Yra dar dvi svarbios priežastys, dėl kurių radikalių priemonių, skirtų skalūnų pramonei paremti, įvedimas greičiausiai bus neįmanomas arba labai problematiškas. Demokratų partija labai norėtų, kad skalūnų pramonė bankrutuotų dideliu mastu, o būtent ši partija kontroliuoja Kongresą ir gali "laikyti įkaitais" kai kuriuos įstatymų projektus ir prezidento sprendimus tuo atveju, jei jis bandys panaudoti kokius nors ypatingus lengvai pažeidžiamų skalūnų įmonių parėmimo metodus. Kaip pabrėžia amerikiečių politinis leidinys "The Hill", "vis daugiau demokratų susirūpinę, kad Baltieji rūmai gali ieškoti rimtesnės pagalbos naftos ir dujų sektoriui mažėjančių kainų ir koronaviruso pandemijos fone. Dvidešimt Kongreso narių demokratų antradienį išsiuntė prezidentui Trampui laišką, įspėdami jį dėl papildomų lėšų paskirstymo įmonėms, kurios užsiima iškastinio kuro gavyba, po to, kai Baltieji rūmai praėjusios savaitės pabaigoje paskelbė apie naftos pirkimą į strateginį rezervą".
O dar skalūnų įmonių bankroto laukia senos ir stambios JAV naftos kompanijos, kurioms nereikia užsiimti gavyba nuostolingai, norint sumokėti skolas, ir nereikia didinti gavybos, kad pateisintų savo vadovybės premijas, kaip tai nutinka su nepriklausomomis skalūnų įmonėmis. Be to, pati skalūnų revoliucija padarė didžiulę finansinę žalą šioms Rokfelerio imperijos skeveldroms (kurios kažkada dalyvavo JAV rinkoje kartelyje, primenančiame OPEC), ir norint tuo įsitikinti tereikia pažvelgti į senų Amerikos naftos kompanijų ilgalaikių akcijų kainų grafikus. Gali būti, kad jie smarkiai ir sėkmingai priešinsis bandymams išgelbėti nepriklausomus naftos gamintojus embargais ar kitomis panašiomis priemonėmis. Amerikos skalūnų sektorių gali išgelbėti tik amerikiečių diplomatija — tuo atveju, jei ji per stebuklą įtikins Rijadą užbaigti kainų karą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija