VILNIUS, balandžio 4 — Sputnik. Vengrija buvo ištikimiausia ir paskutinė Vokietijos Trečiojo Reicho sąjungininkė, kad ją apgintų, Hitleris buvo pasirengęs paaukoti Berlyną, RIA Novosti sakė Rusijos karinės istorinės draugijos (RVIO) ekspertas Nikita Buranovas.
1945 metų balandžio 4 dieną Raudonosios armijos daliniai baigė išlaisvinti Vengriją nuo nacių okupantų. Kovos dėl Vengrijos išsivadavimo truko beveik šešis mėnesius, jos teritorijoje krito daugiau kaip 200 tūkstančių sovietų karių.
"Vengrija buvo ištikimiausia ir paskutinė Vokietijos Trečiojo Reicho sąjungininkė. Führeris privačiuose pokalbiuose dažnai sakydavo, kad geriau atiduoti Berlyną, nei prarasti Vengriją. Tam taip pat buvo praktinis momentas — čia buvo įsikūrusi daugybė karinių gamyklų ir buvo du naftos šaltiniai, o Vermachtui šių pramonės sričių praradimas reiškė pralaimėjimą kare", — sakė Nikita Buranovas.
Ekspertas priminė, kad Vengrija ketino kovoti su Tarybu Sąjunga iki paskutiniųjų, todėl nacių vadovybė skelbė odiozinius įsakymus, pavyzdžiui, visi vyrai nuo 12 iki 70 metų buvo pašaukti atlikti karo tarnybą, praktiškai visi Vengrijos vyrai turėjo patekti į kariuomenę, tačiau daugumoje atvejų tai neveikė
"Negalima teigti, kad visi vengrai buvo aršūs naciai, daugelis vengė šaukimo, Vengrijos daliniai pereidavo į tarybinės kariuomenės pusę", — prisiminė istorikas.
Jis pasakojo, kad 1944 metų rugsėjo pabaigoje 2-ojo Ukrainos fronto būriai, vadovaujami Tarybų Sąjungos maršalo Rodiono Malinovskio, įžengė į Vengrijos teritoriją, o šalis buvo visiškai išlaisvinta tik 1945 metų balandžio 4 dieną.
"Tai nebuvo viena tęstinė operacija. Buvo keli dideli mūšiai, kurie paskatino pergalę. Tarp jų, žinoma, gynybinė Balatono operacija. Budapešto paėmimas, kai sustiprintos gynybos miestą pavyko užimti be didesnių nuostolių. Ir tai vyko tuo metu, kai aplink Vengrijos sostinę buvo sustiprinta gynyba, ją gynė didelis garnizonas, daugiausia vokiečių kariuomenė, fanatiškai ištikimi Trečiajam Reichui žmonės, kurie atkakliai gynėsi", — sakė Buranovas.
Ekspertas priminė, kad tarybinė kariuomenė neleido priartėti prie Budapešto. Apsupus Vengrijos sostinę, vokiečių vadovybė atliko tris operacijas, kurių kodas buvo "Konrad". Visų jų tikslas buvo išlaisvinti užblokuotą Budapešto grupuotę ir išlyginti frontą išilgai Dunojaus. Vykdydama šį planą, vokiečių vadovybė beveik visus likusius rezervus perkėlė į Vengriją.
"Vengrijoje buvo sukoncentruota daugybė atrinktų šarvuotų vienetų, ir tai tapo įnirtingo mūšio lauku. Be to, karo pabaigoje vokiečiai naudojo gana daug karinių vienetų, aprūpintų naujausiomis technologijomis.
Vokiečių tankų pleištai, sudaryti iš sunkiųjų tankų ir keliolikos "Karališkųjų tigrų" siauroje fronto dalyje, tačiau tai neišgąsdino mūšiuose užgrūdintų Raudonosios armijos karių, artilerijos ir net pėstininkų daliniai atrėmė galingus išpuolius.
Istorikas priminė, kad Vengrijos išvadavimas yra didelis įvykis, tarybinė kariuomenė žengė per Vengrijos sieną, "galima sakyti, kad mūsų tankai atvėrė kelią į Vieną, o tai taip pat labai svarbu". Po Vengrijos išlaisvinimo padarius didelę žalą pietinei vokiečių kariuomenės grupei, krito pietinis strateginis flangas, tarybinei kariuomenei buvo suteikta galimybė pasiruošti ir vykdyti galutines operacijas Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Austrijoje.