Italijos politikai iš pačių įvairiausių politinio spektro segmentų nusprendė, kad atėjo laikas iškelti klausimą: arba Vokietija (kartu su visomis savo sąjungininkėmis) epidemijos metu moka už visus Europos Sąjungoje, arba Europos Sąjungos po šios epidemijos tiesiog nebebus. Europos integracijos bet kokia kaina rėmėjų požiūriu, tai beveik šantažas ir pačiu netinkamiausiu metu. Euroskeptikų požiūriu, dabar pats laikas sužinoti, kiek kainuoja (konkrečiais milijardais eurų) kalbos apie europietišką solidarumą ir visus patikinimus, kad Europos Sąjunga yra šeima, kurioje visi nariai rūpinasi vieni kitais, ypač bendromis mirtinos grėsmės sąlygomis.
Kaip rašo britų "The Telegraph", grupė Italijos politikų, įskaitant Parlamento narius ir merus, iš įvairių politinių partijų nusipirko gerbiamo vokiečių laikraščio "Frankfurter Allgemeine Zeitung" puslapį, norėdami paraginti Vokietijos politinį elitą liautis "priešintis Europos koronaviruso ir atkūrimo programos šalių, kurias paveikė koronavirusas, ekonomikos finansavimo organizavimui".
Apeliacijos autoriai nurodo į Europos solidarumą, į bendrą Vakarų pasaulio istoriją ir primena vokiečiams, kad po 1945 metų kitos šalys padėdavo Vokietijai.
Kreipimesi taip pat yra paslėpta nuoroda į tai, kad ES, kaip struktūra, negali išgyventi epidemijos, jei tokios akivaizdžios krizės sąlygomis kai kurios šalys demonstruoja iš esmės savanaudišką poziciją. "Mieli vokiečių draugai, kartu su koronavirusu Vakarų pasaulis vėl užėmė svarbiausią vietą istorinėje scenoje. Šiandien Europos Sąjunga neturi priemonių reaguoti į krizę kaip vieningas frontas. Jei Europos Sąjunga neįrodo, kad (vieningas frontas — Sputnik) egzistuoja, ji tiesiog nustos egzistavusi", — šią frazę galima laikyti pagrindiniu pasiūlymu ir pagrindiniu priekaištu, kuris skirtas Berlynui iš Romos.
Apskritai, konfliktas tarp šiaurinės ir pietinės (o jei būsime sąžiningi — turtingesnių ir skurdesnių) Europos Sąjungos dalių, kyla į vieną bendrą klausimą: kas ir kiek mokės, kad užtikrintų, jog visa euro zonos ir visos Europos Sąjungos ekonomika nesibaigtų gilia krize ir joje neliktų pasibaigus epidemijai? Verta pabrėžti, kad bet kokiu atveju siūloma sumokėti vėliau, nes nė vienas iš politinių kovų, nuo kurių rezultato (pasak Italijos politikų) priklauso yra Europos Sąjungos ateitis, dalyvių vis tiek neturi pinigų. Tai yra, kova vyksta dėl to, kam tiksliai "užkabinti" skolas, kurios susikaups siekiant išsaugoti Europos ekonomiką. Ypatingą pikantiškumą esamai padėčiai suteikia tai, kad "kiekvienas už save" formatas yra įmanomas, tačiau sunkiai įgyvendinamas beveik visoms Europos Sąjungos šalims narėms, išskyrus Vokietiją, Austriją, Olandiją, Liuksemburgą, Daniją ir galbūt Švediją bei Suomiją.
Italijai, Ispanijai, Prancūzijai ar Portugalijai galimybė eiti į pasaulio akcijų rinkas su skrybėle drebančiose nuo temperatūros rankose nebus geriausias sprendimas, nes kapitalo rykliai pasibaigus epidemijai ir karantinui žiūrės į šių šalių ekonomines perspektyvas su teisingu skepticizmu. Ir atitinkamai reikalaus gana aukšto pelningumo už pinigus skylėms užlopyti ir ekonomikai atkurti.
Ir tai yra tuo teigiamu atveju, kai vis dar yra pakankamai norinčių tai padaryti. Žinoma, galite tikėtis, kad visas šias obligacijas, kurias skubiai išleido Italijos, Prancūzijos vyriausybės ir panašiai, išpirks (netiesiogiai ar tiesiogiai) Europos centrinis bankas, kuris prisiims visą riziką ir problemas. Tada tiek politikai, tiek paprasti Europos šalių piliečiai, kurie yra susidūrę su virusu ir jo ekonominėmis pasekmėmis, gali užduoti pagrįstą klausimą, ar Europos Sąjungoje teisingai paskirstyti vaidmenys ir finansiniai srautai.
Grubiai apibendrinant šią situaciją, paaiškėja, kad "migrantus reikia priimti visiems kartu", nes Merkel taip sakė, nepaisant visų pasekmių.
Visi turi taikyti sankcijas Rusijai, nes taip sakė Merkel ir todėl, kad mes turime Europos solidarumą, net jei visi kenčia ekonomiškai. Tačiau krizės padarinius visi panaikina savo lėšomis, nes taip sakė Merkel, o Europos solidarumas — juk apie "kažką kitą".
Nesunku pastebėti, kad tokioje konstrukcijoje yra tam tikras neteisybės matas. Būtent dėl šios priežasties Italijos politikai ir net Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas asmeniškai siūlo išleisti Europos skolinius įsipareigojimus — "koronabondus" — krizės sąlygomis, už kurias bus atsakinga visa Europos Sąjunga bei prižiūrės, kad pinigai būtų išleidžiami kovai su epidemija ir visų euro zonos ar Europos Sąjungos šalių ekonomikos atsigavimui.
Atvirai kalbant, reikia pažymėti, kad Italijos politikų bandymas, nepaisant viso savo grožio politinio PR atžvilgiu, greičiausiai nieko nepakeis. Praėjusią savaitę Prancūzijos prezidentas Makronas kalbėjo palaikydamas "koronabondų" idėją, o per paskutinį ES vadovų viršūnių susitikimą Prancūzijos vadovas (per nuotolinę konferenciją) net susiginčijo su labiau klestinčių Europos šalių vadovais kaip tik dėl bendros skolos kovai su krize.
Kaip pabrėžia amerikiečių leidinys "Politico", "po šio ginčo ES vadovai atsidūrė ant politinio žlugimo slenksčio, o visiškam žlugimui buvo užkirstas kelias tik dėl Europos Vadovų Tarybos pirmininko Šarlio Mišelio pasiekto susitarimo, kad ES šalių vadovai sugrįš prie diskusijų po dviejų savaičių, kai jau visi apsvarstys oficialius euro zonos finansų ministrų pasiūlymus. Tačiau lyderių susitikimas, kuris turėjo parodyti bloko vienybę, atskleidė karčius nesutarimus, kuriuos sukėlė nuolatinis pasipiktinimas dėl skolų krizės sureguliavimo euro zonoje prieš dešimtmetį, taip pat nesenas Italijos įniršis dėl ES šalių nenoro padėti jai medicinine įranga".
Kad ir kaip išsispręs "koronabondų" krizė, vargu ar Europos Sąjungai ji pasibaigs naudingai. Jei nebus bendros skolos, per kitus rinkimus daugelio nukentėjusių šalių partijos, kurios siūlys arba atkeršyti Briuseliui ir Berlynui, arba bent jau nepaklusti jiems, turės gerus šansus laimėti.
Be to, net kai kurie sisteminiai Europos politikai gali panorėti pereiti į euroskeptiškesnes pozicijas. Ir jei "koronabondai" bus išleisti pagal Makrono ar Italijos politikų siūlymus, tuomet problemų kils jau turtingesnėse Europos Sąjungos šalyse, kuriose rinkėjai panorės paremti tuos politikus, kurie atsisako primesti jiems Italijos valstybės pareigūnų skolas. Nebėra idealių sprendimų be neigiamų padarinių, todėl tam, kad pati ES netaptų pagrindine epidemijos auka, reikės ryžtingo pagrindinių Eurospo lyderių pasirengimo rimtam kompromisui.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.