VILNIUS, balandžio 25 — Sputnik. Saviizoliacijos sąlygomis bet kokios šventės neįmanomos, nors TSRS įkūrėjo gerbėjai, be abejo, "nuėjo kitu keliu" ir padėjo gėlių prie mauzoliejaus. Kas liko iš Iljičiaus palikimo ir kaip jo atminimo memorialai apgynė jo sunaikintos priešrevoliucinės Rusijos atminimą, skaitykite RIA Novosti straipsnyje.
Atšvęsti "leniniškai"
Marija Dončenko vaikystėje nespėjo įstoti į Lenino pionierių organizaciją. Iš pradžių leninizmas prarado savo aktualumą, o po to žlugo ir Sovietų Sąjunga. Į pasaulio proletariato vadovo mokymą ji atėjo būdama 15 metų. Šiandien Marija yra kandidatė į Rusijos komunistų partijos Centrinio komiteto politinio biuro narius.
RIA Novosti ji pasakoja, kaip "humaniškiausio žmogaus" idėjos padeda jai gyventi. "Kasdieninėje kovoje vadovaujamės Leninu. Šiandien komunistai yra opozicijoje. O klasės priešas nemiega. Jis daro viską, kad mus suskaldytų", — įsitikinusi Marija. Partijos susiskaidymą į daugybę asociacijų ji laiko katastrofa. "Leninas taip pat kalbėjo apie frakcinę kovą, bet tai įvyko X suvažiavime, kai bolševikai jau buvo laimėję ir įkūrę proletariato diktatūrą", — teigia pašnekovė.
Fizikas Grigorijus Zmijevskis įsitikinęs, kad Lenino palikimas vis dar yra svarbus. Jis vadovauja komunistų partijos Lenino rajono skyriui Maskvos Chamovnikų rajone.
"Dialektinis materializmas, marksizmas-leninizmas yra tai, be ko negali vystytis mokslas, — įsitikinęs jis. — Iljičius atitinka vado apibrėžimą. Jis buvo puikus mąstytojas ir organizatorius viename asmenyje. Tokių žmonių buvo nedaug: Leninas, Stalinas ir Fidelis".
Zmijevskis sako, kad komunistai švenčia Iljičiaus gimtadienį: partijos susirinkimas ir gėlės prie mauzoliejaus.
Michailas Kalininas, nors ir nepartinis (paliko Komunistų partijos gretas), nemato jokios priežasties, kad Lenino kūnas būtų išvežtas iš mauzoliejaus ir palaidotas. Ir vertina sovietinės valstybės įkūrėjo kultą taip, kaip pats Iljičius. Nuoseklus materialistas griežtai priešinosi bandymams įamžinti savo vardą. "Aš neturiu keliaklupsčiaujančio požiūrio nei į jį, nei į jokias kitas istorines asmenybes", — sako Kalininas. Lenino gimtadienio jis nešventė.
"Pašalinkite Leniną nuo pinigų"
Prieš trisdešimt metų Leninas buvo gyvesnis už visus gyvuosius. Spaliukai nešiojo žvaigždes su mažojo Vladimiro Uljanovo portretu, komjaunimo nariai — ženkliukus su suaugusiojo Iljičiaus profiliu. Vado portretai puošė bet kurios vyriausybinės agentūros sienas. Vyko piligriminės kelionės po vietas, kuriose buvo Leninas. Jis buvo cituojamas kiekvienoje disertacijoje, mokslinėje monografijoje.
Iljičius sovietinius žmones "prižiūrėjo" net iš banknotų. "Leninas yra gryniausias poelgis. Jis neturi būti užtemdytas. Pašalinkite Leniną nuo pinigų, Jis — širdžiai ir vėliavoms!" — piktinosi Andrejus Voznesenskis. Eilėraštis buvo išspausdintas, tačiau "bendražygiai iš Centrinio komiteto" neįsiklausė.
Sąjunga iširo, kapitalizmas grįžo. Milijonai antspauduotų ženkliukų, pagyrimo laiškų, iš kurių Iljičius žvelgė su šypsena, daugialypiai kūriniai, atrodo, prarado visą vertę. Dėl didžiulių tiražų visa tai mažai domino net kolekcininkus. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Subtilūs leniniečių žinovai egzistuoja iki šiol.
"Turime savitą privatų TSRS muziejų. Leninui, kadangi jis buvo mūsų stabas, buvo skirta daug vietos", — aiškina Valerijus Archipovas, Rusijos kolekcininkų sąjungos prezidentas. Jis išvardija: didžiuliai 3-iojo dešimtmečio terakotos biustai, gželė ir molis, vėliavos su Iljičiumi, raštai, puodukai, skirti šimtmečiui. Bet tarp šios gausos yra retų eksponatų. Pavyzdžiui, prieškario ženkliukai — tie, kuriuose Leninas vis dar su Stalinu, ankstyvųjų metų atvaizdai. Ir kadangi jis pats priešinosi savo portretams savo kabinetuose, jų nėra labai daug. "Čia buvo liejykla GIZ-2, tai jie iškart po jo mirties 1924 metais padarė vado biustus ir padarė pomirtinę kaukę", — pateikia pavyzdį Archipovas.
Keista, bet muziejus domina jaunimą. Ir ne tą, kuris mėgsta pasijuokti iš televizijos — neišsilavinęs, besityčiojantis iš kai kurių istorijos momentų. Pasak Archipovo, ateina gana išmanantys ir protingi jauni žmonės.
Lenino vietose
Daugybė "leninistinių vietų", įskaitant "Leninskije gorki" muziejų, kuriame vadas praleido paskutinius savo gyvenimo metus, nėra tuščios.
"Lankytojai yra labai skirtingi, — sako memorialo direktorius Olegas Сhromovas. — Nėra tik vaikų, kurie sovietmečiu čia buvo vežami klasėmis. Užtat studentai užsuka, juos domina Leninas kaip asmenybė".
Sodyba taip pat labai įdomi. "Jei į kitas sodybas-muziejus teko vežti baldus, laikmečio detales, kaip mes sakome, tipologiją, tai Gorkose tas senasis pasaulis liko nepaliestas", — pabrėžia Сhromovas.
Paradoksalu, bet "leninistinis palikimas" leido išsaugoti priešrevoliucinės Rusijos kampelį, patvirtina "Lenino Tėvynės" muziejaus-rezervato direktorė Irina Kotova.
"Tai ne Lenino, kaip politiko, o Uljanovo šeimos istorija. Šis Rusijos gubernijos miestas išsaugotas nuo tų laikų. Čia gyveno ne visų engiamųjų vadovas, o miesto gyventojo Iljos Uljanovo, žinomo žmogaus, turinčio puikius ryšius Simbirske, sūnus. Tai pasinėrimas į kasdienį gyvenimą ir į šalies, kurios jau nebėra, kultūrą", — sako ji.
Pasaulio proletariato vadovas buvo palaidotas tiesiogine to žodžio prasme senojo pasaulio duženose. "Dvidešimt ketvirti metai, šalis nuskurdusi, galima sakyti, elgetauja", — primena Chromovas. Pastatyti sarkofagą buvo pavesta Konstantinui Melnikovui. Idėją jis paėmė iš pasakos apie miegančią princesę: krištolo karstas turėjo kabėti ore". Melnikovas sukūrė nesvarumo įspūdį dėl šviesos lūžio.
Bet proletariato vado kūną reikėjo apsaugoti. Pageidautina nepralaidžiu stiklu. "Ir kur jį nusiaubtoje šalyje gauti? — tęsia Chromovas. — Buvo štai kaip, Melnikovas dažnai lankėsi restorane "Jar", kuriame prieš revoliuciją linksminosi pirkliai. Jie džiaugėsi gyvenimu iš širdies, kartais susimušdavo ir išdaužydavo langus. Buvo nuspręsta įsidėti tvaresnius stiklus. Kaip tik šie stiklai ir pateko į Lenino sarkofagą".
Vado šventykla
Svarbiausia leninistinė vieta, be abejo, yra mauzoliejus, kuriame guli "amžinai gyvas" balzamuotas Iljičius. Čia nešamos gėlės. Vado mirtis, tiksliau, tai, kas ją lydėjo, vis dar kelia didelį susidomėjimą. Balzamavimas natūraliai asocijuojasi su faraonų mumijomis. Tačiau toks palyginimas yra neteisingas, sako egiptologas Viktoras Solkinas.
"Senovės Egipte kūnas buvo panardintas į druskos ir sodos mišinį, buvo atliekami sudėtingi ritualai, — paaiškina jis. — Trumpai tariant, lavonas sudžiūdavo dėl to, kad iširdavo riebalai ir riebiosios rūgštys. Be to, jis buvo apdorotas sudėtingu mišiniu, kurio pagrindą sudarė palmių vynas, žolelės ir aliejai. Tačiau šis metodas turėjo reikšmingą trūkumą: išsausėjus kūnui, veido bruožai labai pasikeisdavo. Norėdami to išvengti, odą įpjaudavo, užpildydavo pjuvenomis ir audiniu, padengdavo vašku, paauksuodavo ir inkrustuodavo akis".
"Su Vladimiru Iljičiumi buvo naudojama visiškai kitokia technologija, — sako istorikas. — Elastingumą išsaugojusį kūną užpildė formalino ir glicerino mišiniu".
Mauzoliejus piramidės karaliaus poilsio vietos visiškai neatkartoja, pabrėžia Solkinas. "Pirmame mediniame pastate buvo elementų, panašių į senovės Egipto laikų: kaip karaliaus Džosero piramidės tvora, pirmosios pakopos sienose buvo masyvios "apgaulingos durys", — teigė egiptologas. — O dabartinė labiau primena senovės Babilono šventyklas".
Nėra paralelių su Senovės Egipto religija. "Karališkos mumijos nebuvo garbinimo objektai. Kūnas buvo laikomas tik vienu iš devynių žmogaus esmės elementų. Jį išsaugodavo, kad mirusysis sėkmingai virstų šviesos dvasia, kuri galėtų susijungti su dievais ir protėviais. Vardą ir veiklą įamžinęs kultas likdavo į faraono laidojimo šventykloje, atskirai nuo kapo. Todėl simboliškai skirtumas tarp Lenino mumijos ir faraono yra milžiniškas", — nurodo Solkinas.
Labiau vertėtų palyginti su apeigomis Polinezijos ir Okeanijos salose. Ten vado kūnas rūkomas ir dedamas ant stogo, pateikia pavyzdį Solkinas. Visuotiniams susirinkimams jį nuleidžia ant žemės: manoma, kad tokiu būdu mirusysis yra tarp gyvųjų.