Neseniai ES diplomatijos vadovas Žozepas Borelis papasakojo Europos Parlamento nariams, kaip jo institucija kovoja su Rusijos, Kinijos ir kitų valstybių dezinformacija ir propaganda, kurios tikslas — "parodyti Vakarų demokratijas kaip silpnas, susiskaldžiusias ir negalinčias įveikti iššūkio, o save pavaizduoti kaip efektyviausius ir dėmesingiausius subjektus" .
Kartu jis pasiūlė susipažinti su paskutine ataskaita šioje srityje. Papildomas situacijos niuansas yra tas, jog "The New York Times" parašė, kad po Pekino spaudimo Kinijos kritika šioje ataskaitoje buvo sušvelninta.
Šiame kontekste reikia užfiksuoti keletą svarbių dalykų.
Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui
Ataskaitoje teigiama: "Buvo patvirtinta, kad prokremliški šaltiniai ir valstybinė Rusijos žiniasklaida tęsia koordinuotą kampaniją su dvigubu tikslu: sumenkinti ES ir jos atsaką į krizę bei sukurti neapibrėžtumą dėl koronaviruso kilmės ir pasekmių sveikatai".
Jos autorius verta pagirti už tai, kad jie pateikia konkrečius "melagingų" publikacijų pavyzdžius, kurie turi akivaizdžiai įrodyti jų postulatų teisingumą. Tačiau tai kartu ir jų silpnybė, nes, kai tik prasideda konkretumas, iš karto paaiškėja, kad viskas yra "truputį" kitaip nei sakoma.
Pavyzdžiui, ataskaitoje pateikiamos nuorodos į "Sputnik" publikacijas Vokietijoje ir Čekijoje. Jų turinys iš tiesų yra diskutuotinas, bet, pavyzdžiui, čekiškas straipsnis turi konkretų autorių, ir apačioje nurodyta — "autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija". Kitaip tariant, čia ne "Sputnik" redakcijos ar Rusijos pozicija, kuria ES kovotojai su propaganda nesidomėjo, nes jiems ir taip viskas aišku. Vokiška publikacija — apskritai interviu. Taip, su respondento pozicija galima nesutikti (ir straipsnis turi nemažai neigiamų atsiliepimų, kas neslepiama), bet tokia jo, o ne "Sputnik" ir / ar Rusijos nuomonė.
Kadangi ES diplomatijos tarnybai tokie dalykai yra nepriimtini, galima daryti išvadą, kad ji yra prieš žodžio laisvę ir kitą nuomonę, kuri Briuseliui netinka. Dar išeina, kad europietiškoje žiniasklaidoje (jau nekalbant apie JAV) galima skelbti daugiau negu diskutuotinas publikacijas apie Skripalių bylą, virš Ukrainos numuštą "Boeingą" ir karą šioje šalyje, chemines atakas Sirijoje ir taip toliau, o rusiškoje — ne. Dvigubi standartai?
Pagaliau, ponas Borelis kalba apie dezinformaciją, kurios tikslas — sumenkinti Vakarų reputaciją, reaguojant į koronaviruso krizę. Tačiau jeigu ta reputacija pavyzdinė, o "Rusijos propaganda" meluoja, už ką tada Europos Komisijos pirmininkė atsiprašė Italijos? Matyt, ji — Kremliaus agentė, nes specialiai sumenkino ES (nors iš tiesų pasielgė labai garbingai).
Arba čia, turbūt, Rusija sugalvojo, kad Amerikoje dėl koronaviruso krizės dešimtys milijonų bedarbių, kad ji tarp lyderių pagal susirgimų skaičių ir kad Niujorke rasti sunkvežimiai su pūvančiais lavonais. Be abejo, su nemaloniais sunkumais susiduria ir Rusija (pavyzdžiui, irgi didelis susirgimų skaičius, kartais gyventojų disciplinos trūkumas ar greitosios medicinos pagalbos automobilių eilės), bet — (a) ji ir nesako, kad viskas idealu, kaip teigiama ES ataskaitoje; (b) tai nereiškia, kad jai negalima argumentuotai kalbėti apie Vakarų problemas.
Tačiau, kaip minėta, kalta ne tik Maskva, bet ir Pekinas (jau nekalbant apie Damaską ir Teheraną).
Dabar ir Kinija
Kaip teigiama ataskaitoje: yra duomenų (kaip visada diskutuotinų), kad oficialūs Kinijos šaltiniai koordinuotai bando pasakyti, jog nėra jokios jos kaltės dėl pandemijos proveržio, bei parodyti, kad kai kur ji padeda labiau nei ES ir apskritai yra kovos su koronavirusu lyderė. Be to, Pekinas kaltinamas bandymais kurti sąmokslo teorijas dėl galimos JAV kaltės dėl koronaviruso atsiradimo.
Šiame kontekste yra keli pastebėjimai. Pirma, kol kas niekas neįrodė, kad Kinija dėl kažko kalta. Galbūt ji kažko nepadarė, bet tai nereiškia, kad ji turi pripažinti kaltę dėl pandemijos pradžios. Antra, negalima neigti Kinijos sėkmės kovoje su koronavirusu ir jos pagalbos likusiam pasauliui (taip pat Europos šalims) faktų. Na, o tai, kad ji reklamuoja šią pagalbą, yra suprantama, tuo labiau, kai ją (tiek Kiniją, tiek jos pagalbą) bandoma diskredituoti.
Trečia, sunku suprasti, kodėl rusiška, kiniška arba dar kokia nors žiniasklaida negali rašyti apie įtartinus dalykus, susijusius su galimu JAV bendrai ir Bilo Geitso konkrečiai vaidmeniu koronaviruso atsiradimo (sukūrimo) istorijoje. Kitaip tariant, kai JAV prezidentas viešai sako, kad turi duomenų, jog šis virusas buvo sukurtas Uhano laboratorijoje, nors amerikiečių žvalgyba mano kitaip, tai normalu, o kai Kinijos ir Rusijos žiniasklaida, remdamasi tam tikrais konkrečiais faktais, bando užduoti savo klausimus — tai jau nepagrįsta konspirologija.
Ir čia mes priartėjame prie logiško finalo. Savo kalboje Europos Parlamente Borelis pažymėjo: "Mes matome Kiniją kaip svarbią partnerę, bet taip pat kaip konkurentę ir sisteminę varžovę [angliškai tai skamba dar kiečiau — "systemic rival"]. <...> Leiskite man atsakyti į kaltinimą, <...> kuris, kaip aš suprantu, tapo mūsų šiandieninės diskusijos priežastimi: kad Europos Sąjunga pasidavė Kinijos spaudimui, kaip parašyta "The New York Times" straipsnyje. <...> Nebuvo jokio mūsų išvadų švelninimo, kokios nepatogios jos bebūtų".
Jūs tik pagalvokite — ES diplomatijos vadovas (!) aiškinasi Europos Parlamente (!) dėl "The New York Times" publikacijos (va čia tai autoritetas) ir pabrėžia, kad Kinija yra sisteminis ES varžovas. Po tokių dalykų susidaro įspūdis, kad ponas Borelis yra JAV Valstybės departamento klerkas, kuris stengiasi būti ištikimu dabartinės antikiniškos (o kartu ir antirusiškos) kampanijos Amerikoje dalyviu.
Ar tai yra ilgalaikis visos Europos interesas santykiuose su Rusija ir Kinija? Jeigu taip, tada visos tos ataskaitos apie "priešišką dezinformaciją" yra suprantamos. Tačiau vargu ar taip yra (nes sunku sutikti su tokios bendraeuropinės strategijos prasmingumu), ir todėl nenuostabu, kad net Europos Parlamente ne visi parėmė Borelio poziciją.
Reikia tikėtis, kad didžioji dalis europiečių bus pakankamai protingi, kad atskirtų tiesą (kad ir kokia nemaloni ji būtų) nuo dezinformacijos, nors, kaip sakė Oskaras Vaildas, tiesa retai būna švari ir niekada nebūna paprasta.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.