77 milijonai eurų — nemaža suma net didelėms pasaulio naftos kompanijoms. O juo labiau Baltarusijos įmonei. "Orlen Lietuva" — išvis per brangi dovana. Lietuvos žiniasklaida rašė, kad "Orlen Lietuva", aplinkosaugos tikslais taisydama neveikiantį "Družbos" vamzdyną, išpumpavo ten buvusią naftą ir "tai turėjo teigiamą vienkartinį poveikį gamyklos veiklos rezultatams".
Taigi, vieniems — nuostoliai, o kitiems — reikšmingas "teigiamas poveikis veiklos rezultatams".
Čia reikia prisiminti paties teismo proceso, kuris turi įtakos naftos kompanijoms, ir keturių valstybių — Rusijos, Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos — interesams.
Viskas prasidėjo 2003 metais. Rusijos mokesčių ir rinkliavų ministerija, o vėliau ir Rusijos Federacijos federalinė mokesčių tarnyba, susidomėjo "Jukos" savininkų Michailo Chodorkovskio ir Platono Lebedevo, taip pat kai kurių darbuotojų bei organizacijų, susijusių su "Jukos", reikaliukais. Jie buvo įtariami nesumokėję 300 milijardų rublių mokesčių. Pagal tuo metu galiojusį valiutos kursą tai yra apie dešimt milijardų eurų. Dėl to Chodorkovskis ir Lebedevas buvo sulaikyti ir "Jukos" bankrutavo.
Vienas pagrindinių "Jukos" turtų buvo Mažeikių naftos perdirbimo gamykla Lietuvoje. Tada buvo paskelbtas jo pirkimo konkursas. Vienu tikriausių pirkėjų buvo vadinamas rusų "Lukoil" ir kazachų "Kazmunaigaz". Tačiau įniršę vietiniai Lietuvos politikai šaukė: "Bet kam leisime parduoti gamyklą, bet tik "ne Ivanui"! Ir įtikino lenkus jį nusipirkti. Jiems buvo pažadėta visokių preferencijų ir didelių mokesčių lengvatų. O kai didžiausia Lenkijos naftos kompanija "Orlen" vis dėlto surizikavo ir nusipirko naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose, jai liūdnai akys atsivėrė. Ji ne tik negavo mokesčių lengvatų, bet ir net smūgį — kai buvo išardytas geležinkelio ruožas, kuriuo galima buvo pristatinėti naftos produktus į kaimyninę Latviją. Bet tai, kaip sakoma, yra atskira istorija, apie kurią Sputnik Lietuva ne kartą jau rašė.
Bet grįžkime į 2000-ųjų pradžią: kai buvo parduota gamykla Mažeikiuose, buvo akivaizdu, kad potencialūs pirkėjai tikėjosi, jog pigi žaliava — nafta — į gamyklą bus pristatyta per veikiantį "Družba" vamzdyną, o ne tanklaiviais tiekiama per Būtingės terminalą Klaipėdos uoste. Po to, kai Seimas ir Lietuvos vyriausybė patvirtino perdirbimo įmonės pardavimą lenkams, draugystė su Maskva baigėsi ir vamzdynas pirmiausia buvo užblokuotas "suplanuotam remontui", o vėliau suvirintos visos sklendės.
Bet vamzdyje liko tiek naftos, kad jos kaina buvo panaši į paties vamzdžio kainą. Tuo pasinaudojo naujasis Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos savininkas. Nafta buvo ciniškai išpumpuota. Juk vamzdys tai lietuviškas, gali ir surūdyti. Žaliavos jau priklauso Lenkijai. Jis buvo greitai perdirbtas ir parduotas. Gautas pelnas buvo įrašytas į turtą ir iš jo buvo sumokėti mokesčiai.
"Gomeltransneft Druzhba" įmonė, valdanti "Družba" naftotiekio ruožą Baltarusijoje, kuriai ir priklausė įsisavinta nafta, pasipiktino tokiu "Orlen Lietuva" įžūliu poelgiu ir pateikė ieškinį atsakovo "gyvenamojoje vietoje" — Lietuvoje.
Ir štai čia reikia atkreipti dėmesį, kad įmonė "Orlen Lietuva", nors ir priklauso Lenkijos koncernui "PKN Orlen", tačiau veiklą vykdo Lietuvoje. Taigi, visi mokesčiai sumokami į Lietuvos biudžetą. O šių mokesčių dydis yra milžiniškas. Mažeikių naftos perdirbimo gamykla yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje.
Išeina, kad jei vienas iš Lietuvos teismų būtų pripažinęs lenkų naftos naftininkų kaltę, tai jis suduotų smūgį pačios Lietuvos kišenei. O iš "Orlen Lietuva" mokesčių forma gauti pinigai jau seniai įsisavinti.
Taigi, "Gomeltransneft Družba" vargu ar turėjo ypatingų vilčių dėl Lietuvos teisingumo. Paskutinė instancija — Lietuvos Aukščiausiasis Teismas — apskritai atsisakė nagrinėti šią bylą. Šiek tiek anksčiau, kovo mėnesį, Lietuvos apeliacinis teismas taip pat atmetė Baltarusijos bendrovės ieškinį kaip nepagrįstą.
"Lietuvos teritorijoje esančiai magistralinio naftotiekio daliai perėjus Lietuvos nuosavybei toks pat teisinis likimas ištiko neatsiejamu funkciniu ryšiu su juo susijusį antraeilį daiktą — technologinę naftą", — buvo rašoma Apeliacinio teismo nutartyje.
Dabartinė pasaulio finansinių ginčų nagrinėjimo tvarka įpareigoja tai pirmiausia atlikti valstybės, kurios teritorijoje įvyko "nesusipratimas", teismuose. Jei vienos iš šalių netenkina teismo sprendimas, tada kitas etapas yra ieškinio nagrinėjimas tarptautinės jurisdikcijos teismuose. Taigi, pavogtos naftos atvejį dabar svarstys Stokholmo arba Londono arbitražas. Tai jau "Gomeltransneft Družba" pasirinkimas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.