VILNIUS, gegužės 24 — Sputnik. Didžiojo Tėvynės karo metu okupavus Smolensko kraštą, hitlerininkai ir jų bendrininkai vykdė didžiulius žiaurumus prieš sovietų karo belaisvius ir civilius, buvo kankinami ir vaikai — jiems buvo nukirstos ausys ir praskeltos galvos. Tai teigiama išslaptintuose FSB archyviniuose dokumentuose Smolensko srityje, su kuriais susipažino RIA Novosti.
Tai yra daugiausia specialūs pranešimai, kuriuos nuo 1942 metų vasaros iki 1943 metų pavasario išsiuntė į Maskvą ir regioninės partijos vadovybei Smolensko srities NKVD direkcijos vadovas Petras Kondakovas.
Vaikų kankinimai
Ypatingai žiaurius nusikaltimus įsibrovėliai vykdė Viazmoje. "Vietinius gyventojus, net moteris su kūdikiais, suvarydavo į karo belaisvių stovyklą, kur jie beveik nebuvo maitinami. Kiekvieną dieną nuo bado, ligų ir mirdavo ir būdavo sušaudyti 200–250 žmonių", — teigiama viename iš specialiųjų pranešimų.
Vėliau vienoje iš Viazmos gatvių buvo rasta kelios dešimtys griovių su daugybe lageryje žuvusių gyventojų ir karo belaisvių lavonų. Bendras nukankintųjų skaičius buvo 20–30 tūkst. Naciai visiškai išnaikino Viazmos žydų populiaciją.
"Frolovskojės kapinėse vokiečių monstrai paliko baisius savo kruvinų žiaurumų pėdsakus. 100 metrų pločio ir keturių metrų pločio griovys užpildytas nukankintų, sudegintų ir sušaudytų Raudonosios armijos karių ir civilių žmonių lavonais. Iš viso šiose kapinėse palaidota apie tris tūkstančius žmonių, tarp jų — moterys ir vaikai", — rašė regiono UNKVD vadovas.
Naciai Syčevskio rajone vykdė baisius susidorojimus. Taigi pietų Syčevkos pakraščio tranšėjose buvo rasta žiauriai nukankintų tarybinių karo belaisvių kūnų.
"Ant daugelio lavonų yra žvėriško smurto ir patyčių pėdsakų — nupjautos ausys, nosys, genitalijos, kūnai pradurti peiliais", — sakoma specialiajame pranešime. Preliminariais duomenimis, tranšėjose buvo palaidota mažiausiai trys tūkstančiai lavonų.
Be to, dokumentuose yra įrodymų apie "precedento neturintį vokiečių žiaurumą prieš civilius gyventojus". Taigi, Jušino valstybinio ūkio rajone tarp žuvusiųjų buvo rasti keturių berniukų kūnai su kankinimo pėdsakais — "buvo nukirstos ausys, perskeltos galvos, po to vaikai buvo sušaudyti".
Naciai nevengė dokumentuoti savo žiaurumų — pavyzdžiui, tarp išslaptintos medžiagos yra nuotrauka, kurioje vokiečiai karia taikius sovietų gyventojus. Nuotrauka buvo rasta pas vieną vokietį, nužudytą Syčevskio rajone.
Žmonės buvo traiškomi tankų
Viename iš specialiųjų pranešimų pasakojama apie nacių žiaurumus Duchovščinsko ir Prečistensko rajonuose.
"1942 metų kovo 20 dieną partizanams užpuolus vokiečių kareivių grupę netoli Novoselki kaimo, per kurį buvo nužudyti penki vokiečiai ir vienas paimtas į nelaisvę, 100 vokiečių kareivių užėmė Novoselki kaimą ir padegė. Vokiečiai suvarė visus už kaimo ir rikiavo į eilę, po to visi vyrai kartu su vaikais buvo sušaudyti iš kulkosvaidžių", — rašoma dokumente.
Naciai nepasigailėjo nei pagyvenusių žmonių, ir vaikų — tarp 23, sušaudytų netoli Novoselkų, 73 ir dešimties metų amžiaus civiliai.
1942 metų gegužės 22 dieną okupantai įvykdė dar žiauresnius susidorojimus Ducovščinskio rajono Kižincų kaime. "Jaunos moterys ir mergaitės buvo išprievartautos, o po to kankinamos. Joms buvo nupjautos krūtys ir galūnės. Daugelis jų buvo sutraiškytos tankais ir sudegintos gyvos. Įvykio vietoje rasta 59 moterų ir vaikų kūnai", — teigiama pranešime.
Kitame pranešime pasakojama apie vokiečių sukurtą Smolensko karo belaisvių lagerį, kur Raudonosios armijos karių beveik nemaitino dėl ko jie sunkiai sirgo.
"Medicinos apžiūrą atlikti atsiųstas felčeris (iš bendrininkų, savanoriškai palaikiusių priešą) pagal vokiečių vadovybės nurodymus padarė išvadą, kad nemažai paimtų į nelaisvę Raudonosios armijos karių susirgo vidurių šiltinės liga ir infekcija galėjo išplisti. Tą pačią dieną vokiečiai karo belaisvius suvarė į namo rūsį, kuriame anksčiau buvo valgomasis, ir žiauriai juos nukankino", — rašoma dokumente.
Sergantys buvo sušaudyti, o kartu su jais įmesti į rūsį mirti gyvi raudonarmiečiai.
Žiaurūs kankinimai
Naciai nieko nepagailėjo. Kaip sakoma viename iš specialiųjų pranešimų, 1941 metų lapkričio mėnesį įsibrovėliai nuvežė 100 žmonių į neįgaliųjų namus ir uždarė juos šaltuose, nebaigtuose statyti kambariuose. Dėl to mirė kas antras — 48 žmonės.
Išslaptintuose dokumentuose aprašoma, kaip įsibrovėliai privertė iš nelaisvės pabėgusius Raudonosios armijos kareivius bėgti prieš arklį, kol jie nukrito nuo išsekimo, po to jie buvo sušaudyti. Taip pat pateikiamas atvejis, kai įsibrovėliai sušaudė dešimt komjaunuolių, o jų artimiesiems buvo uždrausta juos laidoti.
Vokiečiai užrakindavo kaimiečius trobose ir padegdavo. Jie bandė pabėgti ir išlipti pro langus — taip žuvo keli šimtai žmonių. Masiniai sušaudymai buvo dažni, tarp aukų buvo maži vaikai, pagyvenę žmonės, nėščios moterys ir slaugytojos. Tie, kuriems pasisekė išgyventi, tapo vergais.
Žudikų bendrininkai
Tarp išslaptintų dokumentų yra ir Smolensko gyventojos paaiškinimas, kurį ji 1963 metais parašė KGB. Jame ji pasakoja, kad okupacijos metu su motina ir ketverių metų broliu gyveno viename iš trijų namų už griovio, netoli nuo valstybinio ūkio. Iš kaimyno tvarto paaiškinimo autorė ne kartą stebėjo, kaip vokiečiai sprogdino žemę už griovio su dinamitu, o paskui sušaudė civilius gyventojus ir sumetė jų kūnus į šias duobes. Kartu su vokiečiais, pasak autorės, tarp vietinių gyventojų buvo ir žudikų bendrininkų.
Kartą, kai mergaitė ganė kaimynų karves, dvi iš jų pabėgo ieškoti šviežios žalumos, esančios netoli šių duobių, kaip tik tą akimirką, kai vokiečiai ir bendrininkai sušaudė civilius. Vienas vokiečių karininkas karves išvarė taip toli, kad beveik priartėjo merginose, pasislėpusios krūmuose. Ji prisipažįsta tada ir įsiminė jo veidą.
Vėliau paaiškinimo autorė šį vyrą sutiko traukinyje pakeliui į koncentracijos stovyklą ir sužinojo, kad jo vardas Jegoras. Stovykloje jis dirbo apsaugos darbuotoju. Stovykla buvo apjuosta spygliuota viela, tačiau vaikai, pasak mergaitės, sugebėjo patekti po ją ir nubėgo į kaimyninius Vokietijos kaimus paprašyti duonos. Jegoras grasino už tai juos nužudyti.
1963 metais mergaitei pasirodė, kad ji sutiko šį Jegorą tramvajuje Smolenske. Jis stovėjo pačioje vagono pradžioje, o paaiškinimo autorė — pabaigoje. Ji bandė sekti paskui jį, tačiau pametė iš regėjimo lauko — nors tą akimirką "pykčio jausmas buvo toks stiprus. Paaiškinime ji taip pat išvardijo žmones, kurie gali pažinti išdaviką.