Pirmasis COVID-19 pandemijos etapas artėja prie pabaigos, o Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) jau perspėja apie artėjančią antrąją bangą. Per du griežto karantino mėnesius Lietuvos verslininkams jau pavyko atsikratyti darbinio balasto. Kažkas buvo išsiųstas nemokamų atostogų, kažkam sumažino atlyginimus. O dabar galima duoti pažadus, sakyti, žiūrėkite, kokie mes esame padorūs — neatleidinėsime, nemažinsime, nesiųsime. Ir net pasiruošę prisiekti popieriuje — pasirašyti ten kažkokį memorandumą.
Bet jūs vyriausybėje suteikite mums pinigų iš valstybės iždo mokesčių lengvatų forma — penkiais procentais sumažinkite pajamų mokestį ir padidinkite neapmokestinamų pajamų dydį. Tokius didžiulius nuostolius dėl koronaviruso nupiešime jums ant popieriaus, o kai gausime pinigus, jau kaip nors pasidalinsime įmonės viduje. Garbės žodis!
Ir lietuviai jau turėjo progą įsitikinti verslo žmonių sąžiningumu. Prisiminiau 2015 metus, sausio 1-ąją — atsisveikinimą su litu ir euro įvedimą. Tuomet vyriausybė, pasitikėdama verslo sąžiningumu, taip pat pažadėjo žmonėms, kad neva kainos tikrai nedidės. Jie tiesiog padalins visas kainas ir atlyginimus litais iš 3,45... ir viskas. O Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas net viešai susilažino iš savo liemenės, kad kainos tikrai nedidės. Visi valdininkai ir asmeniškai tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė įtikinėjo savo piliečius, kad būtų labai patogu keliauti po pasaulį ir išdidžiai mokėti bendrą Europos valiutą, negalvojant, kur išsikeisti litus.
Tačiau pasibaigus pirmiesiems euro apyvartos Lietuvoje metams, akys atsivėrė. Atlyginimai buvo sąžiningai padalinti pagal kursą ir ilgam įšaldyti, o daugelyje parduotuvių kainų etikečių tiesiog pakeitė valiutos piktogramą, palikdami nepakitusius skaičius.
Ir šiandien, praėjus penkeriems metams po euro įvedimo, straipsnio autorius prisimena, kaip turėdamas vidutinį 2000–2500 litų atlyginimą apsikirpdavo pigioje kirpykloje už 8–10 litų. Ir šiandien, turėdamas vidutinį 1 000 eurų atlyginimą (neatskaičius mokesčių), už paprastą apsikirpimą jis atiduoda tuos pačius 8–10 eurų. Lietuviai prisimena mėgstamų uogų, braškių, kainas vėlyvą pavasarį–vasaros pradžioje. 2014 metais kilogramas braškių kainavo nuo trijų iki penkių litų (vienas — pusantro euro), o šiandien — nuo penkių eurų turguje iki dešimties eurų (supakuotų) prekybos centruose. Taip galima prisiminti ir palyginti daugelį šeimos biudžeto pajamų ir išlaidų straipsnių.
Taigi, paprastas Lietuvos gyventojas dar labai ilgai prisimins prekybininkų ir verslininkų sąžiningumą. Štai ir socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis sako tą patį: "Matome, kad didesnę dalį lėšų gautų tie, kurie turi didesnes pajamas. Iš socialinės pusės žiūrint, skurdo, nelygybės problemų ši priemonė (GPM tarifo mažinimas penkiais procentais ir NPD didinimas — Sputnik) nemažina, gal net turi neigiamą poveikį, todėl mes atsargiai žiūrime į šią priemonę".
Prisiminkite, kad mokesčių naštos verslui mažinimo iniciatorius buvo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, buvęs aukščiausias bankų sektoriaus vadovas, įpratęs dirbti su dideliais makroekonomikos skaičiais. Šiandien Nausėdos, kaip prezidento, mąstymas nepasikeitė. Anksčiau jis į Lietuvą žvelgė iš savo dvaro Vilniaus priemiestyje, o dabar — pro Daukanto aikštėje stovinčių rūmų langus. Žodžiu, prezidentas yra toli nuo eilinio lietuvio problemų. Jam artimesnės yra didžiojo verslo problemos.
"Viena iš įvardijamų rizikų viešoje erdvėje buvo, kad ne visa nauda pasinaudos tiesiogiai darbuotojai, bet turime šiandien šios rizikos suvaldymo pavyzdį, kai verslo atstovai ir didžioji dalis profsąjungų sutarė, kad jei būtų priimti įstatymų pakeitimai, tai nepaveiktų žmonių darbo sutarčių ir visas papildomas pajamų padidėjimas atitektų darbuotojams", — spaudos konferencijoje sakė prezidento patarėjas Simonas Krėpšta.
Na, o eiliniams lietuviams belieka tik tikėti ir patikrinti pasirašyto memorandumo rezultatus savo plonose piniginėse.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.