Pirmiausia Borelis aiškiai pasakė, kad Europa išgyvena egzistencinę krizę. Iš tiesų, koronaviruso epidemija ne tik parodė ES kaip institucijos neefektyvumą (nors buvo puikus šansas jį pademonstruoti ir taip sustiprinti Briuselio autoritetą), bet ir dar labiau suskaldė jo vienybę. Borelio teigimu, šiandien "šalių narių pozicijos labai skiriasi įvairiais klausimais", ir Europos Sąjungai gyvybiškai reikalinga Vokietijos ir Prancūzijos lyderystė europinės tapatybės (vienybės) stiprinimo srityje.
Anksčiau Europos lydere buvo Amerika. Kaip pažymėjo Borelis, XX amžius buvo JAV amžiumi, bet dabar pasaulio raidos svorio centras persikelia į Aziją. Kitaip tariant, "vyresniojo brolio", kuris iš už Atlanto pasakys, kaip elgtis, ir viskuo pasirūpins, laikai baigiasi. Europai reikia galvoti, kaip gyventi savarankiškai.
Tačiau, nespėjus apsiprasti su šia mintimi, kaip pasakė Borelis, jau "auga spaudimas pasirinkti pusę" Amerikos ir Kinijos konflikte. Šiame kontekste suprantama, kad Europa nenori tapti šios priešpriešos įkaite ir/ar instrumentu. Bet problema ta, kad šiandien ji neturi aiškios, vieningos pozicijos ir dėl strategijos Kinijos atžvilgiu.
Rusijos atveju aiškumo daugiau vien todėl, kad Europai reikalingi rusiški ištekliai. Todėl, anot Borelio, santykiuose su Maskva reikalingas sankcijų ir bendradarbiavimo balansas. Tiesa, ir šiuo atveju lengviau pasakyti, nei suprasti, ką tai reiškia, ir padaryti.
Lietuvai minėta mintis dėl faktinio ES ir JAV ilgos strateginės santuokos žlugimo ir būtinybės rinktis puses nieko gero nežada. Žinoma, galima pasirinkti ne Berlyną ir Paryžių, o Vašingtoną, kuris Vilniui visada buvo prioritetinis partneris.
Tačiau tokiu atveju reikia suprasti tai, kad šalies padėtis Europoje komplikuosis, nes "kas ne su mumis, tas prieš mus", ir turėti omenyje tai, kad amerikiečių požiūris į sąjungininkus (kuriuos jie traktuoja labiau kaip pavaldinius) yra labai egoistinis (šiandien tu reikalingas ir remiamas, o rytoj su tavimi atsisveikins kaip su nereikalingu balastu pagal principą — nieko asmeniško, tik JAV interesai, kurie visada svarbiausi).
Tiesa, kurį laiką Lietuvai greičiausiai dar pavyks laviruoti, kadangi Senajame žemyne nebus tvarkos ir aiškiai apibrėžto konsoliduoto centro (angl. Core Europe). Tačiau, kaip pažymėjo Borelis: "Mes tikimės, kad Vokietija kaip pirmininkaujanti ES valstybė padės pasiekti ambicingą atsigavimo, kito europinio biudžeto ir platesnio europinio projekto perkrovimo (angl. re-launch) rezultatą".
Kitaip tariant, šiandien Borelio (Briuselio) ambicijos integruoti į ES Vakarų Balkanus ar aktyviai dalyvauti Libijos konflikto, kuris yra "ES patikimumo testas prie pat mūsų slenksčio", sprendime gali atrodyti kaip nelabai pagrįstos — apie kokią Balkanų integraciją galima kalbėti, kai Sąjungos viduje didelės ekonominės problemos ir dezintegracinės nuotaikos (beje, Libijai Borelis skyrė žymiai daugiau dėmesio nei Ukrainai, kurią paminėjo tik vieną kartą, nors jos pilietinis karas dar arčiau Europos — ir Kijevui tai nežada nieko gero).
Tačiau kas nekelia sau ambicingų tikslų, tas niekada jų nepasieks, ir manytina, kad anksčiau ar vėliau "vieningos Europos" projektas įgaus naują pagreitį ir pavidalą. Ypač šiuo atveju įdomu tai, kad iš pradžių akivaizdžiai pasimetę dėl koronaviruso situacijos aukščiausi ES vadovai pastaruoju metu pradėjo vieningai transliuoti panašią mintį apie naują Europą — tarsi kažkas jiems pagaliau suformulavo naujas instrukcijas, kaip toliau plėtoti ES projektą.
Trumpai sakant, kova dėl Europos ateities tarp federalistų ir nacionalistų tęsiasi. Taip, koronaviruso krizė pirmųjų planams sudavė skaudų smūgį, o antrieji jos sąlygomis pajuto "kraujo kvapą" (užtenka paskaityti, ką rašo Marine Le Pen apie globalistinės Europos Sąjungos pabaigą). Tačiau dabar Jungtinių Europos Valstijų šalininkai Berlyne, Paryžiuje ir Briuselyje, atrodo, nusprendė kontratakuoti ir susigrąžinti prarastas pozicijas.
Lietuvai šiame kontekste reikia atidžiai stebėti situaciją ir ruoštis sunkiems strateginiams išbandymams, nes transatlantinės vienybės laikai jau tikrai artėja prie pabaigos, visą laiką sėdėti ant dviejų kėdžių (Amerikos ir Europos) nepavyks, o pasirinkimas turės rimtas ilgalaikes pasekmes.
Ne veltui sakoma: devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.