Sovietų partizanų judėjimas Lietuvos teritorijoje iškilo 1941 metų rugpjūtį. Fronto liniją kirto kovinės grupės, jos pateko į Lietuvą ir čia kartu su komunistais ir komjaunimo nariais, kurie birželio mėnesį nespėjo palikti Lietuvos, sukūrė partizanų būrius. Tačiau mažuma tokių grupių sugebėjo tai padaryti; daugelis tokių grupių greitai susidūrė su budeliais ir žuvo.
Apskritai, nuo 1941 metų birželio iki 1945 metų sausio Lietuvos teritorijoje žuvo 700 tūkst. žmonių.
Neseniai, gegužės 22 dieną, Lietuvos antifašistai ir Rusijos Federacijos ambasados atstovas Lietuvoje dalyvavo akcijoje "Sovietų partizanų keliais" ir pagerbė šių tikrų didvyrių atminimą. Kirto 15 kilometrų palei Rūdninkų girią, apžiūrėjo vietas, kur gyveno sovietų partizanai, pagerbė jų atminimą prie kovotojų prieš fašizmą paminklo, padėjo gėlių, uždegė žvakes.
Renginyje dalyvavo: Lietuvos antifašistai, Respublikinės karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys (jam 93 metai, tačiau jis nuėjo visą kelią su kitais daug jaunesniais renginio dalyviais), karo veteranų organizacijos sekretorius Vaigutis Stančikas, žmogaus teisių aktyvistas Dainius Mikelionis, Socialistinio liaudies fronto atstovas Henrikas Juodiška, Romas Stavskis, Giedrius Grabauskas ir Rusijos Federacijos ambasados sekretorius Sergejus Abramkinas.
Sovietinis partizaninis judėjimas Lietuvoje
Akcijos metu buvo aptarti svarbūs sovietinio partizaninio judėjimo veiklos Lietuvoje aspektai. Oficialiais duomenimis, 1944 metų birželio mėnesį beveik 4 tūkstančiai partizanų kovojo su fašizmu Lietuvos teritorijoje. Rūdninkų girioje buvo įsikūrę daugiau kaip 1300 partizanų, tai buvo įvairių tautybių žmonės — lietuviai, rusai, baltarusiai, žydai, lenkai, totoriai, kitų tautybių atstovai. Bet tokia situacija susiklostė karo pabaigoje.
O kokia buvo tikroji padėtis karo pradžioje? 1941 metų liepos mėnesio pabaigoje Rusijoje buvo sudaryta tarybinių partizanų judėjimo Lietuvoje skatinimo grupė — Aleksandras Guzevičius, Fridis Krastinis, Alfonsas Gailevičius, Stasys Balčiūnas, Danielius Todesas ir Jonas Vildžiūnas. Jie išsiuntė į Lietuvą partizanų grupes. Daugelio grupių likimas buvo tragiškas — žuvo grupė, vadovaujama Kazio Trinkūno, grupė, kuriai vadovavo Adomas Godliauskas, į Žemaitiją išsiųsta grupė (vadas Antanas Milvydas), į Suvalkiją išsiųsta grupė (vadas Karolis Petrikas) ir kelios kitos grupės.
Buvo tokių atvejų, kad iš grupės išgyveno tik vienas žmogus — toks likimas ištiko į Ukmergės apylinkes išsiųstą partizanų grupę. Mūšyje žuvo keturi partizanai ir tik būrio vadui Vladui Vildžiūnui pavyko pasprukti, kurį laiką jis gyveno pas patikimą žmogų, paskui prisijungė prie vieno iš partizanų būrių.
Žiaurios nacių ir jų bendrininkų represijos buvo nukreiptos prieš sovietinius partizanus ir prieš tuos, kurie juos rėmė. Kartais buvo vykdomi barbariški žmonių bauginimo aktai, pavyzdžiui, 1941 metų gruodžio 13 dieną Kauno centre buvo pakarti Vladas Vilimas, Vladas Baronas ir Albertas Slapšys (sovietų partizanai, visi patyrę komunistai, kovotojai prieš profašistinį Smetonos režimą).
1942 metų spalio mėnesį Maskvoje buvo įsteigta Lietuvos sovietų partizanų judėjimo būstinė, jos vadovu tapo pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius Antanas Sniečkus. Sovietų partizanai Lietuvoje, taip pat kai kurie sovietų lietuvių kilmės partizanai Baltarusijoje ir Ukrainoje surengė didvyrišką kovą su užpuolikais vokiečiais ir jų vietiniais bendrininkais. Tokių lietuvių kilmės sovietinių partizanų vardai kaip Juozas Vitas, Jonas Vildžiūnas, Stanislavas Vaupšas (Vaupšasovas) — jis tada Baltarusijoje buvo žinomas kaip pulkininkas Gradovas, Marytė Melnikaitė, Stasys Apyvala ir daugybė jų bendražygių tapo heroizmo pavyzdžiais. Čia visada svarbu atsiminti tuos, kurie kovojo sunkiomis sąlygomis, nepasidavė priešams ir žuvo kovoje.
1941 metų rugpjūčio mėnesį Panevėžyje prasidėjo Karolio Požėlos garbei būrio sukūrimas, pamažu į šio būrio gretas įsiliejo ir žmonės iš Panevėžio apylinkių. Spalį būrys jau turėjo per 40 žmonių. Būrys pradėjo aktyvius veiksmus, vykdė diversijas. Tačiau 1942 metų balandžio–gegužės mėnesiais daugelis partizanų mirė, kai juos išdavė. Žuvo ir Požėlos būrio vadas Povilas Vaičiūnas.
Nuo 1942 metų spalio iki 1943 metų rugpjūčio prasidėjo nauja taktika — partizanų būriai buvo išsiųsti į Baltarusiją, jie ten kurį laiką gyveno, o iš ten pamažu pateko į Lietuvos teritoriją. Partizanų būriai buvo kuriami visoje Lietuvoje, jie vykdė diversijas, rinko duomenis apie užpuolikus. 1943 metų pradžioje buvo sukurta viena didžiausių pogrindžio organizacijų (vadas Juozas Vitas). 1943 metų birželio mėnesį Vitas ir jo bendraminčių grupė buvo areštuoti ir jiems buvo skirta mirties bausmė.
1943 metų gegužės–birželio mėnesiais Rūdninkų girioje pasirodė vis daugiau partizanų būrių. O nuo 1943 metų rugsėjo–spalio partizanų judėjimą pradėjo koordinuoti tiesiogiai iš Lietuvos teritorijoje. Tuo užsiėmė Henrikas Zimanas, Marijonas Miceika ir kiti Lietuvos partizaninio judėjimo štabo operatyvinės grupės nariai, palaikė ryšius su operatyvinės grupės viršininku Motiejumi Šumausku (kuris buvo Baltarusijoje) ir štabo viršininku Antanu Sniečkumi (kuris buvo Rusijoje). Buvo kuriami dideli būriai — "Margiris", "Keršytojas" ir kiti partizanų dariniai. 1944 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais partizanai dalyvavo išlaisvinant Vilnių, Kauną ir kai kuriuos kitus Lietuvos miestus.
Santykiai su Baltarusijos partizanais
Lietuvos partizanai palaikė glaudžius ryšius su Fiodoru Markovu, Piotru Lopatinu ir kai kuriais kitais Baltarusijos partizanų vadais. Specialiosios darbo grupės vadovas Stanislavas Vaupšas ("pulkininkas Gradovas") dažnai asmeniškai susitikdavo su Lietuvos partizanais, duodavo jiems nurodymus ir padėjo jiems patekti į Lietuvą. 1942 metų balandžio mėnesį Aleksandras Guzevičius nusiuntė pranešimą sovietų vadovybei, kuriame pasiūlė skatinti Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo iš Baltarusijos teritorijos veiklą. Ir jis nurodė, kad Vaupšas gali priimti Lietuvos partizanus ir padėti jiems patikimai patekti į Lietuvą. Šis planas buvo patvirtintas.
Jonas Vildžiūnas kelis mėnesius gyveno "dėdės Kolios" (vadas Lopatinas) brigados bazėse. Per tą laiką jis taip pat atsekė išdavikus Borisą Makarovą ir keletą kitų gestapo agentų, atsakingų už partizanų grupės areštus. Paaiškėjo, kad Makarovas 1934 metais buvo įdarbintas amerikiečių. Būdamas Amerikos žvalgybos agentu, jis atliko įvairias užduotis. Nuo 1941 metų rugpjūčio mėnesio pradėjo bendradarbiauti su gestapu, įsiskverbė į partizanų brigadą.
Lietuvos partizanams daug padėjo Vorošilovo brigados vadas Fiodoras Markovas. Pats Markovas gerai pažinojo Rytų Lietuvą, anuomet pats gyveno Švenčionių krašte. Markovo bendražygis Makaras Korablikovas ("Maksim") taip pat gerai pažinojo Rytų Lietuvą, palaikė ryšius su Vildžiūnu, Vitu ir kitais Lietuvos partizanų vadais. Korablikovas supažindino Vildžiūną su Vilniaus pogrindžio darbuotojais Gračiovo komunistais. Klara ir Pavelas Gračiovai atrasdavo saugius namus, gabeno įvairius krovinius partizanams. Partizanų būrio vadas Ivanas Buta įvairiais būdais padėdavo Lietuvos partizanams: rado slaptus butus, rado kontaktų. Viena iš šių ryšių yra Anastasija Semenovič, ji atliko pavojingas užduotis, gabendama minas iš Baltarusijos į Lietuvą. Lietuvos partizanams talkino ir kiti partizanai iš Baltarusijos — Josifas Kučinskis, Vladislavas Zapolskis ir nemažai drąsių kovotojų prieš fašizmą.
Vienas žiauriausių okupacijos požymių yra Holokaustas. Lietuvos teritorijoje Holokaustas buvo ypač žiaurus, 95 procentai Lietuvos žydų (apie 230 tūkst. žmonių) buvo sunaikinti. 1941 metų birželio 25–26 dienomis Kaune prasidėjo masinės žydų žudynės, vietiniai buržuaziniai nacionalistai juos šaudydavo, pakardavo ir žudydavo kirviais. Priėjo prie barbariškų nusikaltimų, pavyzdžiui, Vilijampolės pakraštyje buvęs Smetonos armijos leitenantas Viktoras Vitkauskas-Saidokas sugriebė garsųjį rabiną Zalmaną Osovskį ir kirviu nukirto jam galvą. Nuo pirmųjų vokiečių okupacijos dienų Troškūnuose ir kituose Anykščių krašto miestuose žydus žiauriai žudė vietiniai fašistai Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Starkus–Montė ir jų bendrininkai. Daugelis žydų buvo uždaryti į getus.
Palaipsniui kai kurie žydai palikdavo geto teritoriją ir įstodavo į sovietinių partizanų būrius. Tarp jų yra Faina Brancovskaja (ji vis dar gyvena Lietuvoje), Josifas Melamedas (po karo jis su grupe bendraminčių padarė nacių nusikaltimų tyrimus, parašė keletą knygų šia tema). Per 1000 žydų tapo sovietiniais partizanais.
Hitlerio užpuolikai ir jų vietiniai bendrininkai vietinius gyventojus dažnai naikindavo ištisomis šeimomis. Štai keletas pavyzdžių: 1942 metų balandžio mėnesį Kupiškio rajone gestapo kareiviai sušaudė ir nužudė 4 žmonių Lapenių šeimą, nes vienas iš šeimos narių rado sovietinių partizanų parašiutą ir parvežė jį namo, nepranešdamas apie radinį įsibrovėliams. 1944 metų balandžio 5 dieną vokiečių okupantai apsupo namą Kaune. Ten slapstėsi sovietų partizanas Aleksonis ir dirbo su radijo stotimi. Drąsus partizanas žuvo mūšyje, tada naciai sušaudė namo savininką Juozą Obelenį kartu su jo šeima — žmona ir dviem dukterimis.
Nuo 1943 metų pabaigos pradėjo veikti "Vytauto" būrys (vadas Vytautas Šlapelis). Šio būrio nariai buvo buvę policijos pareigūnai, tarnavę vokiečių įsibrovėliams, tačiau veikė sovietinių partizanų pusėse. Partizanų atstovai nuolat agitavo tarp policininkų, jie ragino atsisakyti tarnauti įsibrovėliams.
Nuo 1943 metų spalio vokiečių okupacinė administracija priėmė dekretą dėl vadinamųjų "savigynos" padalinių sukūrimo. Kai kuriuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose buvo kuriami nuo 20 iki 50 žmonių būriai. Jie gavo ginklų, pagrindinis būrių tikslas buvo kova su sovietų partizanais. Tarp jų vadų buvo Antanas Slučka-Šarūnas, Sergijus Staniškis-Litas ir kai kurie kiti nacių nusikaltėliai, kurie po karo išgarsėjo kaip aktyvūs veikėjai, "miško broliai".
Nuo 1944 metų gegužės mėnesio pabaigos prasidėjo Lietuvos išvadavimas. Iki 1944 metų pabaigos buvo išlaisvinta beveik visa Lietuvos teritorija. Sovietiniai partizanai padėjo sovietų armijai vykdant svarbias operacijas prieš vokiečių užpuolikus ir jų vietinius bendrininkus, jie dalyvavo išlaisvinant Zarasus, Vilnių, Kauną, Panevėžį ir kai kuriuos kitus Lietuvos miestus.
Sovietų partizanų istorinės atminties aspektai šiuolaikinėje Lietuvoje
1990–1991 metais Lietuvoje valdžią užgrobė fanatiški kraštutiniai dešinieji politikai. Prasidėjo sovietinių partizanų pažeminimas, buvo pašalinta daugybė jų garbei pastatytų paminklų. Juos pradėjo vadinti "sovietiniais diversantais", "raudonaisiais banditais". Vienas iš barbariškų veiksmų prieš paminklus: 1991 metų rudenį Kaune buvo demontuotas paminklas progresyviam poetui Vytautui Montvilai, kurį Kaune naciai nužudė 1941 metų liepos 7 dieną.
Kas yra šiuolaikinė Lietuva? Lietuvoje yra akivaizdžių žodžio laisvės apribojimų požymių. Padėtis šalyje panaši į tuos laikus, kai Lietuvą valdė fašistinis Smetonos režimas (1926–1940 metai). Tikriausiai dėl to Lietuvoje yra uždrausta komunistų partija, be to, specialiosios tarnybos daro spaudimą šalies kairiosioms antifašistinėms organizacijoms. Kalbant apie knygas, daugelis knygų Lietuvoje jau yra uždraustos. Pavyzdžiui Galinos Sapožnikovos ir Rūtos Vanagaitės, Nikolajaus Starikovo ir Vytauto Petkevičiaus, ir daugybė kitų knygų.
Kelios ksenofobijos formos (ypač rusofobija, antisemitizmas ir antisovietizmas) yra plačiai paplitusios šiuolaikinėje Lietuvoje. Nuo 2017 metų pradžios Lietuvos neonaciai agitavo šalinti paminklus tokiems žmonėms kaip Petras Cvirka, Julius Janonis, Salomėja Nėris, Kipras Petrauskas — jie visi yra progresyviosios inteligentijos atstovai, iškilūs antifašistai.
2018 metų pradžioje Kupiškio miesto valdžia jau panaikino Petro Pajarskio ir Broniaus Žekonio gatvių pavadinimus (sovietiniai partizanai, abu žuvo kovoje su naciais. Pajarskis žuvo mūšyje Biržų rajone 1942 metų kovo mėnesį, o Žekonis buvo areštuotas ir 1944 metų liepos 6 dieną sušaudytas 9 forte).
Nors padėtis šiuolaikinėje Lietuvoje yra sunki, nuo 2012 metų rengiamos konferencijos, seminarai istorinės atminties tema, Lietuvos antifašistai palaiko ryšius su kolegomis iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Prancūzijos ir kitų šalių.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.