Yra posakis, kad "spalvotoji revoliucija" negali įvykti Jungtinėse Valstijose, nes ten nėra JAV ambasados. Jo esmė ta, kad tokio pobūdžio procesų technologiją ištobulino ir sėkmingai taiko įvairiose šalyse būtent amerikiečiai.
Vienu iš poligonų tapo Ukraina, kurios "Maidanus" galima vadinti "spalvotų revoliucijų" vadovėliu. Tačiau šiandien kažkas panašaus vyksta pačioje Amerikoje, ir kas įdomiausia — pradeda ryškėti ta pati schema.
Prasideda viskas nuo priežasties. Ukrainoje 2013-2014 metais buvo tikslas nuversti Viktorą Janukovičių. Jungtinėse Valstijose kova dėl prezidento posto, ir skatindami protestus, oponentai gali siekti diskredituoti vienas kitą ir įtvirtinti savo autoritetą. Pavyzdžiui, demokratai gali sakyti, kad valstybės vadovas nekontroliuoja situacijos šalyje, o Donaldas Trampas gali teigti, kad viskas prasidėjo ten, kur valdo demokratai.
Toliau reikia įvykio, nuo kurio viskas prasideda. Jis gali būti suorganizuotas, arba galima "išsukti" tai, kas jau įvyko. Ukrainoje tokiu įvykiu tapo Janukovičiaus sprendimas nepasirašyti sutarties su ES dėl asociacijos, o Amerikoje — Džordžo Floido, kuris kartu tapo sakraline auka (kaip "dangaus šimtinė" Ukrainoje) ir sukilimo veidu, mirtis.
Beje, kiekvienoje valstybėje/visuomenėje yra problemų, dėl kurių gali kilti didelis konfliktas. Ukrainoje tai rytinės ir vakarinės šalies dalių priešprieša, o Amerikoje — rasinės juodaodžių diskriminacijos klausimas.
Beje, jau sakoma, kad Floidas tapo "rasinės pandemijos" auka, kas kartu su "aš negaliu kvėpuoti" irgi yra "spalvotos" technologijos klasika — sugalvoti trumpą, aktualų ir uždegantį lozungą, kuris ves žmones į priekį (panašiai, kaip Ukrainos nacionalistai sako, kad prieš juos "vata ir koloradai").
Tačiau protestuotojus labiau "užveda" praktinio veiksmo pavyzdys. Šiuo atveju Amerikoje kalbama apie tai, kad tarp maištininkų yra nevietinių provokatorių, kurie taikius protestus paverčia nekontroliuojamomis riaušėmis. O tiems, kas nori prisijungti, kažkas (kartais sakoma, kad Džordžas Sorošas) atveža ir gražiai sudeda plytas (Maidane buvo snaiperiai, kurie šaudė į visus, kad lietųsi kraujas, pyktis ir kova).
Ir prasideda masinis mašinų deginimas ir parduotuvių plėšimas. Bet kai korespondentai klausia protestuotojų, ko jie nori, tie negali pasakyti nieko konkretaus. Ukrainoje norėjo Asociacijos sutarties su ES ir gyventi kaip Europoje, nors neįsivaizdavo, kas toje sutartyje parašyta. Amerikoje sako "nėra teisingumo, nėra taikos". O kas tas teisingumas? Griežtai nubausti policininkus, kurie sulaikė Floidą? Ne, to protestuotojams maža, bet kokio kito teisingumo jie nori, niekas nežino.
Pagaliau, Maidane faktinėmis aukomis tapo "Berkuto" pareigūnai, kurie buvo atakuojami, pažeidžiant įstatymus - tai yra, dominavo akivaizdus teisinis nihilizmas ir nepagarba teisėsaugos institucijai, kuri laukia įsakymo, bet jo negauna. Amerikoje, kur sakoma, kad įstatymas aukščiau visko, protestuotojai šiandien nesilaiko komendanto valandos taisyklių ir irgi puola bei žudo policininkus, kurie labai norėtų pereiti į puolimą ir įvesti tvarką, bet dėl kažkokių (politinių) priežasčių yra priversti "sėdėti gynyboje".
Ir visa tai vadinama demokratija, taikiu ir teisėtu pilietiniu pasipriešinimu (kuris Ukrainoje baigėsi pilietiniu karu)...
Trumpai sakant, Floido mirtis neabejotinai yra tragiškas epizodas, kurio kaltininkai turi būti nubausti. Tačiau problema tame, kad vis daugiau požymių rodo, jog protestai dėl šio įvykio tampa kažkieno politiniu instrumentu, kuris naudojamas pagal "spalvotos revoliucijos" vadovėlį.
Ypač įdomu tai, kad, tarsi paspaudus mygtuką, agresyvaus nepasitenkinimo banga užliejo ir Europą, kas reiškia, jog "planas" peržengė Amerikos darbotvarkės ribas ir įgavo tarptautinį atspalvį. Kaip pasakė maža Floido dukra: "Tėtis pakeitė pasaulį". Beliko palaukti ir suprasti, kokiu tikslu?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.