Fašistuojantys mūsų pseudo-patriotai vėl nerimsta: artėjant vadinamosios "sovietinės okupacijos" 80-mečiui, konservatoriai Audronius Ažubalis ir Arvydas Anušauskas vėl reikalauja miesto mero Remigijaus Šimašiaus paskubinti sostinės centre stovinčio paminklo lietuvių literatūros klasikui Petrui Cvirkai pašalinimą.
Kas nepatinka landsbergistams?
Tema, aišku, ne nauja: jau ne vieneri metai, kaip "Žmonių" partijos lyderiai reikalauja pašalinti minėtąjį paminklą. Priežastis yra aiški: Cvirka buvo idėjinis komunistas, vienas Tarybų Lietuvos vedlių ir kūrėjų, todėl nenuostabu, kad pastarojo kūryba išreiškė principus, kurių mūsiškiams rusofobams-nacionalistams nei suprasti, nei priimti.
Tikriausiai nei Landsbergis, nei jo nuolankieji landsknechtai (tokie kaip Ažubalis, Anušauskas, Kasčiūnas ir t. t.) negali atleisti Cvirkai, kad šis savo kūryba — knygomis "Saulėlydis Nykos valsčiuje", "Frank Kruk", "Žemė maitintoja", "Meisteris ir sūnūs", "Brolybės sėkla" ir kt. — realistiškai nušvietė tuometį Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenimą, demaskavo tų laikų landsbergius, žodžiu, smetoninius šiandieninių "patriotų" pirmtakus, ir — dar daugiau — ragino liaudį nesitaikstyti su neteisybe, bet prieš tokius kovoti.
Čia nieko naujo nematyti: po praeitais metais padaryto nedidelio Rašytojų sąjungos protesto, paminklo nukėlimo vajus buvo kiek pristabdytas. Šimašiui ir Ko pasidarė nelabai patogu imti jį ir nugriauti. Todėl ir dabar, reaguodamas į minėtųjų konservatorių pareiškimą, kaip matyti iš jo pasisakymų žiniasklaidoje, Šimašius laikėsi gan vangiai, paminklo klausimu nebenorėdamas užimti konkrečios pozicijos.
Cvirka — Tarybų Lietuvos kūrėjas
Tiesa, mūsiškių inteligentų, pasisakančių prieš Cvirkos paminklo nugriovimą, argumentai turi rimtų spragų: anot jų, pastarojo nereikia smerkti, jis "tebuvo rašytojas" ir nieko daugiau, juo neva "pasinaudoję" piktieji komunistai ir šiaip "okupantai" — todėl, susimildami, palikime jį ramiai sau stovėti... Visiškai nenuostabu, kad nuoseklūs antitarybininkai tokias versijas gali sumalti į miltus.
Kodėl? Nes Cvirka nebuvo "tik rašytojas". Iš tiesų, retas kuris rašytojas, kurio kūryba tikrai šio to verta, tebūna "tik" rašytojas. Kiekvienas tikras rašytojas, su savo kūryba įeinantis į nacionalinį ar, dar daugiau, pasaulinį literatūros fondą, turi savo pasaulėžiūrą, filosofiją, ideologiją ir, atitinkamai, savo pilietinę poziciją. Ne išimtis ir Petras Cvirka: tokią poziciją jis tikrai turėjo.
Jis nebuvo nei aplinkybių auka, nei kažkieno naudingas idiotas. Tada, išeitų, jis buvo "tautos išdavikas", "okupantų bendrininkas"? Pagal konservatorių ir į juos panašių logiką, tikriausiai taip. Iš tiesų, Cvirka prisidėjo prie tuometės Lietuvos, kokią ją valdė Antanas Smetona ir Ko, sunaikinimo. Bet prisidėjo jis ir prie kitos, pastarajai alternatyvios, Tarybų Lietuvos, sukūrimo.
Pats faktas, kad didžioji dalis ne tik XX amžiaus, bet apskritai visų lietuvių tautos laimėjimų tiek materialinės, tiek dvasinės kultūros srityse, priklauso Tarybų Lietuvos laikotarpiui, priklauso tarybinei santvarkai, yra iškalbingas. Bet būtent nenoras šito pamatyti ar, juo labiau, deramai įsisavinti, trukdo adekvačiai įvertinti ir Cvirkos, ir daugybės kitų mūsų šalies šviesulių indėlį ir vietą Lietuvos istorijoje.
Šiuo požiūriu istorinės tiesos problema iškyla kaip pati aktualiausia, be kurios sprendimo neįmanoma jokia tikrai konstruktyvi diskusija didžiaisiais tautos ir valstybės padėties bei jos likimo XXI amžiuje klausimais.
Ar paminklą nuims?
Visgi, esamu momentu svarbiausias klausimas — koks likimas laukia Cvirkos paminklo? Ar jį nuims? Iš Šimašiaus elgesio matyti, kad artimiausiu metu to būti neturėtų: lauks Seimo rinkimų. Bet ateityje dalykas priklausys nuo to, kaip susiklostys vidiniai savivaldybės ir kultūrinius reikalus kuruojančių valstybinių įstaigų žaidimai. Be to, reikia nepamiršti ir kitokių čia veikiančių interesų...
O būtent, kad Cvirkos paminklas stovi komerciniu požiūriu itin parankioje vietoje, ir galime neabejoti, kad Šimašius ir Ko, žodžiu — visa "Laisvės partija" kartu su jos partneriais iš TS-LKD — su didžiausiu malonumu paverstų Cvirkos aikštę pelninga erdve. Nes juk simbolinė funkcija, ypač jei simbolizuojamas Lietuvos antitarybiniam režimui neparankus asmuo ir idėja — šiems veikėjams nereikalinga.
Jau ne viena Vilniaus miesto erdvė patvarkyta panašiais pagrindais. Visiškai neatmestinas toks scenarijus ir Cvirkos paminklui. Kitas dalykas — kaip į tai reaguos visuomenė: ar pasipriešins, ar vis tik tylės ir, kaip pridera klusniems mankurtams, su šypsenėle priims savosios istorijos naikinimą? Tai, be abejo, atviras klausimas, į kurį atsakymą nulems laikas ir mūsų sąmoningumas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.