Pastaruoju metu ES santykiai su Amerika bendrai ir Vokietijos santykiai su ja konkrečiai nesiklosto draugiškai. Pastarųjų rimtų nesutarimų tarp Berlyno ir Vašingtono požymiu tapo Angelos Merkel atsisakymas vykti į G7 susitikimą Jungtinėse Valstijose. Oficialiai — dėl situacijos su koronavirusu. Tačiau realiai tai galėjo įvykti todėl, kad, kaip pranešė žiniasklaida, neseniai šalių lyderiai telefonu susipyko dėl dujotiekio "Nord Stream-2", NATO ir Kinijos.
Ir štai šiame fone pasirodė informacija, kad Amerika nusprendė išvesti iš Vokietijos 9,5 tūkstančio karių. Jos šaltinis teigia, kad tai planinis veiksmas, nesusijęs su Merkel sprendimu nevykti į G7 susitikimą. Tačiau esmės tai nekeičia — jeigu viskas Vokietijos ir JAV santykiuose būtų gerai, Amerikos kariai greičiausiai liktų savo vietoje.
Iš Vokietijos...
Dabar kyla mažiausiai du klausimai. Pirmas, ar šis karinis Vašingtono "manevras" reiškia, kad transatlantinis dialogas atsiduria dar gilesnėje krizėje, ir po kurio laiko Europos ir JAV keliai visai išsiskirs?
Skubėti su vienareikšmišku atsakymu, turbūt, nereikia. Taip, kalbos Vokietijoje apie tai, jog pagaliau turi baigtis jos amerikietiškoji "okupacija", vyksta jau seniai, ir kai kurios grupės joje reikalauja ne tik išvesti visus Jungtinių Valstijų karius, bet ir išvežti jų branduolinį ginklą. Tačiau net dabar 9,5 tūkstančio karių išeis, o 25 tūkstančiai liks.
Bet svarbiausias momentas šiuo atveju yra tas, kad išvedimas prasidėjo, traukinys pajudėjo iš mirties taško. Dar daugiau, į situaciją reikia žiūrėti plačiau — vertinti jos reikšmę Amerikos santykiams ne tik su Vokietija, bet ir su visa Europa. Kitaip tariant, transatlantinės partnerystės laivas gavo dar vieną skylę. Ji nėra kritinė, bet kartu su kitomis, kurių kiekis pastaruoju metu tik auga ir kurios didėja, ji vieną dieną tą laivą gali paskandinti.
Kaip parašė Londone įsikūręs "smegenų centras" CER, jeigu Donaldas Trampas laimės prezidento rinkimus, jis dar ryžtingiau taikys savo nacionalistinę prieigą, ir Europos lyderiai gali galutinai nuspręsti, kad Amerika daugiau ne partnerė.
Tačiau sisteminis JAV santykių su ES (pagrindinėmis jos valstybėmis) krachas nereiškia, jog Vašingtonas visiškai praras susidomėjimą Europa — dialogas gali būti plėtojamas dvišaliu pagrindu su tais, kam Amerika yra "dieviškoji šviesa". Ir čia kyla antras klausimas: JAV kariai iš Vokietijos grįš namo ar tiesiog persikels į kitą europinę šalį — pavyzdžiui, į Lenkiją?
...į Lenkiją?
"Jeigu Vokietija nori sumažinti branduolinį potencialą ir susilpninti NATO, galbūt Lenkija, uoliai vykdanti savo įsipareigojimus [aljansui], suprantanti riziką ir esanti NATO rytiniame sparne, galėtų šį potencialą priimti pas save", — šių metų gegužę buvo parašyta JAV ambasadorės Lenkijoje Žoržetės Mosbacher (Georgette Mosbacher) Twitteryje.
Pasirodžius informacijai apie Amerikos karių išvedimą iš Vokietijos Lenkijos premjeras Mateušas Moravieckis pareiškė, kad tikisi, jog jie persikels į jo šalį, dėl ko su JAV buvo ne kartą kalbėta. "Dabar JAV turi nuspręsti", — sakė Moravieckis.
Žinoma, net jeigu Vašingtonas nuspręs, kad jo kariai turi grįžti namo, Lenkijos kaip vienos iš pagrindinių jo sąjungininkių Europoje statusas labai nenukentės — bus tik dar kartą pademonstruota, kad Senojo žemyno reikšmė Amerikai mažėja. Tačiau jeigu JAV kariai atsidurs Lenkijoje, tai bus labai iškalbingas Trampo žingsnis, kuris parodys, su kokia Europa (manyk — nacionalistine) ir su kuo konkrečiai joje jis nori turėti reikalų. "Skaldyk ir valdyk" klasika.
Kaip visa tai vertinti Lietuvai? Išvados turėtų būti padarytos kelios. Pirma, jeigu Trampas laimės rinkimus, sisteminei transatlantinei vienybei, atrodo, galas. Atitinkamai antra, tada jau tikrai reikės rinktis pagrindinį partnerį. Šiuo metu Vilniui prioritetas jau yra Vašingtonas ir jo atstovė Europoje Varšuva. Bet dar lieka šiokia tokia manevro laisvė. Trampo pergalės atveju reikės "patvirtinti tapatybę" be jokių išlygų. Ar teisingas būtų JAV ir Lenkijos pasirinkimas?
Sunku pasakyti vienareikšmiškai, nes neapibrėžtumo be aiškios perspektyvos ir nacionalistinio egoizmo užtenka tiek Vašingtonui, tiek Europai. Tačiau svarbus niuansas yra tas, kad pinigus su minimaliais politiniais reikalavimais vis dar dalina ES, o ne Amerika, kuri šiuo metu vis labiau koncentruojasi į save ir tik išnaudoja savo sąjungininkus-vasalus (šiandien keičia užsispyrusią Vokietiją į paklusnią Lenkiją, o rytoj, jeigu prireiks, išduos ir pastarąją, nepaisant visos politinės, energetinės ir karinės ištikimybės).
Tiesa, yra viltis, kad Trampo duženas pergalės atveju pavyks suklijuoti Džo Baidenui. Viltis miršta paskutinė...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija