Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdies šventė — viena iš populiariausių liaudyje švenčių, nuo senų laikų pamėgta ir daugelio vyresnės kartos žmonių tebešvenčiama su nuoširdžiausiu pamaldumu.
Sakoma, kad tikintiesiems ji teikia didelę paguodą, lyg kreiptųsi į artimą motinišką širdį, kuri tik viena gali suprasti, atjausti, užtarti, užstoti ir paguosti. Galima įsivaizduoti, kaip tais istoriniais lakais, kai dauguma lietuvių buvo įbaudžiavinti, kas reiškė, kad pusiau įverginti, o tada ir nesavarankiški, "mažutėliais" laikomi, "vaikeliais" vadinami, t. y. tokiais, kuriems reikalingas užtarėjas, kažkas, kas jais tėviškai ar motiniškai rūpintųsi, Švč. Jėzaus Širdies, kaip ir Švč. Marijos Širdies paveikslai galėjo tapti ta priebėga, užuovėja, kur buvo galima dūsauti, verkti, apraudoti savo dalią, kreiptis pagalbos ir užtarimo.
Ir šiandien šis tais laikais įsišaknijęs pamaldumas daliai tikinčiųjų dar tebereiškia tokį vaikišką atsidavimą, kaip ir anksčiau.
Šaltiniai skelbia, kad Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdis minima trečiąjį šeštadienį po Sekminių — šiai metais ji minima birželio 20 dieną. Pasak religinių šaltinių, pagerbdami Nekaltąją Marijos Širdį, pagerbiame jos asmenį.
Šio kulto pradininkas yra šv. Jonas Eudas (m. 1680). 1753 metais popiežius Benediktas XIV įkūrė Romoje Marijos Širdies broliją. Popiežius Pijus IV 1799 metais leido kai kur šią šventę minėti, bet nepaskyrė specialių Mišių maldų. 1836 metais Paryžiuje susibūrė Nekalčiausios Marijos Širdies arkibrolija. 1855 metais popiežius Pijus IX praplėtė šį minėjimą visai Bažnyčiai. 1917 metais Fatimoje, Portugalijoje, apsireiškusi Mergelė Marija pasakė, kad Dievas nori, jog būtų pagerbta jos Nekalčiausioji Širdis. Ji prašė, kad tam būtų skiriami pirmieji mėnesių šeštadieniai.
1942 metų spalio 31 dieną popiežius Pijus XII paaukojo visą pasaulį Švč. Marijos Širdžiai, paskyrė šv. Mišioms maldas ir įvedė šią šventę.