Kalbama apie sunkiųjų, vertingesnių angliavandenilių atskyrimą nuo gamtinių dujų, po ko jie perdirbami į naftos chemijos produktus — pirmiausia tai polimerai. Likusios dujos bus eksportuojamos. Plačiau apie tai RIA Novosti autoriaus Aleksandro Sobko medžiagoje.
Anksčiau didžioji dujų, kurias išgavo "Gazprom" Vakarų Sibire, dalis turėjo minimumą sunkiųjų angliavandenilių, tai buvo vadinamosios sausosios dujos. Dabar įmonė pamažu pereina ir prie atsargų su dideliu etano ir kitų angliavandenilių kiekiu, vadinamųjų riebiųjų dujų, gavybos. Toks yra ir kuras, išgaunamas Rytų Sibire, todėl ten toks perdirbimas buvo aktualus nuo pat Rytų Sibiro telkinių naudojimo pradžios.
Dujos vamzdynais eis iš Rytų ir Vakarų Sibiro į pasienio rajonus (atitinkamai Amūro ir Leningrado sritis), kur jos bus siunčiamos perdirbti. Čia reikia paaiškinti, kad kiekviename iš projektų bus įgyvendinamos dvi skirtingos nuoseklios gamybos.
Pirmiausia gamtinės dujos patenka į dujų perdirbimo gamyklą (DPG), kur iš jų atskiriamas metanas ir kiti komponentai: etanas, propanas ir sunkesni angliavandeniliai. Būtent jie eina kaip žaliava į dujų ir chemijos kompleksą (DCK), kur iš jų bus gaminami naftos ir chemijos produktai, daugiausia polietilenas, taip pat kiti polimerai. Pirmajame dujų perdirbimo etape, tai yra, iš esmės, komponentų atskyrimo metu, sunkiausia užduotis yra atskirti etaną. JAV (ir kitose šalyse) etanas dažnai iš viso neatskiriamas, nes pajamos, gautos iš jo pardavimo, kartais nepadengia išlaidų šiam atskyrimui. Taip pat sunku atskirti helį, kurio atskyrimas bus vykdomas rytiniame projekte, Amūro dujų perdirbimo gamykloje. Helis, be abejo, neturi nieko bendro su angliavandeniliais ir nebus žaliava dujų chemijai, tačiau pats savaime jis yra vertingas produktas.
Aprašytais atvejais dujų perdirbimo gamykla ir dujų ir chemijos kompleksas yra technologiškai susiję, tačiau jie nėra kažkas bendro. Be to, svarbu pažymėti, kad jie netgi turės skirtingus savininkus. Rytuose statoma dujų perdirbimo gamykla priklauso "Gazprom", o dujos į ją tiekiamos per "Sibiro galią". Metanas, likęs atskyrus komponentus, pateks į Kiniją (kaip vyksta ir dabar, tik kol kas ten eksportuojamas visas kuras be atskyrimo, nes dabar tiekimo apimtys yra nedidelės), o gauti sunkesni angliavandeniliai toliau pateks į dujų ir chemijos kompleksą, kurį jau valdys "Sibur" (tiksliau, planuojama bendra įmonė su Kinijos "Sinopec", kuri gaus 40 proc.).
Panaši situacija yra ir projekte Leningrado srityje. Ten dujų perdirbimas (kaip ir būsima SGD gamyba) pariteto pagrindu priklausys "Gazprom" ir "Rusgazdobyča", o pats dujų chemijos kompleksas visiškai priklausys "Rusgazdobyča". Likęs metanas, išvalytas nuo sunkiųjų komponentų, pateks tiek į "Gazprom" dujų transportavimo sistemą, tiek į suskystinimui projektuojamoje "Baltijos SGD".
Šiam klausimui skiriama daug dėmesio, nes etano kaina yra derybų klausimas. Etano vamzdynai Rusijoje egzistuoja, tačiau ši istorija yra gana egzotiška. Rusija neplanuoja eksportuoti etano, todėl abi gamyklos — dujų perdirbimo gamykla ir dujų ir chemijos kompleksas — yra viena nuo kitos priklausomos. Visa tai rodo, kad šalys, nors ir naudodamos formules, susitaria dėl žaliavų kainos individualiai ilgalaikių sutarčių ribose. Tai reiškia, kad tokia ar kitokia etano ar kitų angliavandenilių, patenkančių į dujų ir chemijos kompleksą, kaina gali stumti susijusių projektų ekonomiką iš vieno į kitą.
Taip pat verta priminti, kad galutinių investicijų į dujų chemikalų gamybą sprendimų priėmimas yra susijęs su dokumentu (dar nepatvirtintu) dėl valstybės subsidijų, vadinamuoju atvirkštiniu akcizu. Valstybė turėtų gauti šias lėšas atgal per mokestinius mokėjimus iš naujų pramonės šakų. Tikimasi, kad subsidija bus lygi devyniems tūkstančiams rublių (115 eurų) už toną etano. Suma yra gana įspūdinga, tai apie 130 dolerių už toną. Štai gatavų polimerinių gaminių kainos yra nuo vieno iki dviejų tūkstančių dolerių už toną, atsižvelgiant į situaciją rinkoje ir produkto rūšį.
Kokiame įgyvendinimo etape yra abu projektai?
Rytų — labiausiai pasirengęs. Dujų chemijos kompleksas kol kas laukia galutinio sprendimo dėl investavimo. O tiesiogiai dujų perdirbimo gamykla yra statoma, daugiau nei pusė darbų jau padaryta. Eilinis krovinys — dujų atskyrimo kolonos (beje, 88 metrų ilgio) — šiuo metu plaukia į statybvietę.
Vakarų kryptimi viskas tik prasideda. Birželio pradžioje buvo pasirašyta dujų perdirbimo ir suskystinimo komplekso statybos sutartis su Rusijos įmone "NIPIGAZ", o praėjusį rudenį buvo pasirašyta sutartis dėl dujų ir chemijos komplekso projektavimo ir statybos tiesiogiai su Kinijos "CNCEC".
Tradiciškai įdomu sekti Rusijos gamintojų dalyvavimą įrangos statybose. Tokiose didelių pajėgumų gamybose importinio dalyvavimo dalis tradiciškai yra didelė, tačiau taip pat naudojama vidaus produkcija. Pavyzdžiui, 20 tūkstančių tonų metalinių konstrukcijų — iš gamyklos Belgorode. Visų kriogeninių technologijų tiekėjas yra vienas iš sektoriaus lyderių, Vokietijos "Linde". O tokie svarbūs elementai kaip šilumokaičiai yra gaminami "Linde" ir Rusijos "Severstal" įmonėse.
Naudoti importuotą įrangą yra nemaloni būtinybė, tačiau čia taip pat galima rasti pliusų, nes pavyko gauti pelningas paskolas, kurioms garantijas suteikė eksporto kredito agentūros. Dauguma didelių projektų daugiausia statomi už kreditų lėšas. Ir šių paskolų kaina tiesiogiai veikia būsimos gamybos pelningumą. Klausimai, susiję su likusių, dar nestatomų gamyklų finansavimu, lieka atviri. Neseniai "Sibur" išleido 5,5 % rublio obligacijas, tai rodo bendrovės galimybes skolintis su žemomis palūkanomis. Kalbant apie dujų ir chemijos kompleksą Leningrado srityje, neseniai VEB.RF (Rusijos valstybinės plėtros korporacijos) vadovas Igoris Šuvalovas padarė prielaidą, kad čia galime sukurti kolektyvinių investicijų fondus, kuriuose dalyvaus visi suinteresuoti rusai.
Vienaip ar kitaip, nauja dujų ir chemijos istorija Rusijoje tik prasideda. Neseniai ministro pirmininko pavaduotojas šioje srityje Jurijus Borisovas pasakė, kad "tam tikra prasme įsimylėjo naftos ir dujų chemiją", todėl yra didelė tikimybė, kad jau šiais metais bus priimtas atvirkštinių akcizų įstatymas, kurio nebuvimas ir sulaiko investicinių sprendimų priėmimą kelių gamyklų Rusijoje atžvilgiu.