1941 metų birželio 22 dieną, 4:15, į Bresto tvirtovę staiga pradėjo labai smarkiai šaudyti artilerija. Vokiečių vadovybė planavo tvirtovę užimti per kelias valandas, tačiau citadelė išsilaikė savaitę, o atskiri pasipriešinimo centrai išliko maždaug mėnesį. Tvirtovės gynyba beveik iškart tapo liaudies pasipriešinimo priešui simboliu.
Įnirtingi mūšiai vyko visoje jos teritorijoje, o ginklų dalys ir kiti daiktai buvo randami mūšio vietoje dar ilgą laiką po karo. Kai kurie jų dabar saugomi Rusijos šiuolaikinės istorijos muziejuje, rašoma RIA Novosti medžiagoje.
Tarp herojų gynėjų relikvijų yra telefonas su rageliu. Jis buvo rastas inžinerijos valdybos pastato rūsyje 1959 metų birželį.
Taip pat buvo aptiktas durtuvas, šaukštas ir puodelis, priklausantys Bresto tvirtovės gynėjams.
Be to, išliko kelios XIX amžiuje pagamintos plytos, iš kurių ir buvo pastatyta tvirtovė.
Visus šiuos artefaktus muziejaus darbuotojai atsargiai saugo kaip priminimą apie citadelės gynėjų žygdarbį ir apie tą jiems baisią dieną — 1941 metų birželio 22 dieną...
Tuomet, jau per pirmąsias užpuolimo minutes, netikėtai užklupta įgula patyrė didelius nuostolius. Tvirtovės, esančios pasienyje su Lenkija, gynėjai pirmieji susidūrė su vokiečių kariuomenės padaliniais, kurie įsiveržė į TSRS teritoriją, tačiau, nors staigiai užpulti, jie sugebėjo atkurti gynybą ir sulaikyti priešo puolimą.
"Pirmosiomis minutėmis mes turėjome labai mažai kulkosvaidžių, automatų visiškai nebuvo, buvo tik vieni šautuvai, kuriais iš pradžių atrėmėme fašistų išpuolius, tačiau vėliau mes radome šaudmenų saugyklą, kurioje buvo daugybė šovinių, buvo kulkosvaidžių, automatų ir granatų. Visi šie ginklai buvo atiduoti kariams, visi apsiginklavo ir užėmė savo vietas gynyboje", — pasakojo vienas tų įvykių dalyvių Leonidas Kočinas (šie prisiminimai saugomi Rusijos šiuolaikinės istorijos muziejaus fonde).
Pirmąją dieną vokiečiai aštuonis kartus nesėkmingai bandė įsiveržti į citadelę. Įnirtingai bombarduojami ir apšaudomi gynėjai drąsiai išlaikė dviejų kilometrų gynybinį žiedą. Tada vokiečių vadovybė nusprendė pakeisti taktiką: prasidėjo ilga apgultis ir ilgos varginančios kautynės.
Tvirtovės gynėjams sunkiausia buvo tai, kad trūko maisto, vaistų ir vandens, kuris rizikuojant gyvybe buvo paimamas iš artimiausios upės. Kočinas priminė, kad vokiečių automatininkai tyčia pirmiausia taikėsi į vadus, todėl dėl daugumos vadų žūties paprasti kareiviai dažnai buvo priversti perimti vadovavimą.
Kai tvirtovė pralaimėjo, atskiri pasipriešinimo centrai išliko iki rugpjūčio, o vėliau ant tvirtovės sienų buvo rasti kareivių užrašai: "Mirsime, bet nepaliksime tvirtovės", "Aš mirštu, bet nepasiduodu. Sudie, Tėvyne. 1941.07.20".
"Sunku perduoti, kiek teko ištverti tvirtovės gynėjams, kurie, nepaisant sunkių sąlygų ir visiškos izoliacijos, būdami visiškai apsupti, atremdami dešimtis išpuolių per dieną, išsaugojo drąsą ir dvasios tvirtumą. Net sužeistieji, kurie dar galėjo laikyti kulkosvaidį savo rankose, nepalikdavo savo vietų", — prisiminė Leonidas Kočinas.
Vėliau sovietų rašytojas Borisas Vasiljevas, sukrėstas tvirtovės gynėjų drąsos ir pasiaukojimo, pasakys: "Bresto tvirtovė nekrito, ji tiesiog nukraujavo".