Birželio 22 dieną minimas šv. Paulinas Nolietis (354–431 m.), vyskupas. Pontijus Meropijus Anicijus Paulinas gimė netoli Bordo Galijos prefekto šeimoje. Jis studijavo retoriką pas poetą Ausonijų, tapo įžymiu teisininku, užėmė keltą aukštų pareigų Italijoje.
Darbo reikalais keliavo į Galiją ir Ispaniją, kur vedė Teraziją. Jį ir jo brolį pakrikštijo šv. Delfinas. 390 metais Paulinas išvyko į savo žmonos dvarą Ispanijoje, čia jie susilaukė sūnaus, kuris po 5 dienų mirė. Tada Paulinas ir Terazija atidavė daugelį savo turtų vargšams ir pradėjo asketišką gyvenimą.
393 metais jis netikėtai buvo Barselonos vyskupo įšventintas kunigu ir apsigyveno Noloje, netoli Neapolio. Nepaisydamas didelio giminės pasipriešinimo, išdalino visą likusį turtą. Paulino labdaringumas labai įvairus: po to, kai jo namai tapo pilni vargšų, jis pastatė prieglaudą keliaujantiems, koplyčią prie šv. Felikso kapo ir akveduką (vandentiekį). Nors dėl įšventinimo skubotumo popiežius Siricijus su juo elgėsi šaltai, tačiau 410 metais Nolos gyventojų jis buvo išrinktas vyskupu ir puikiai vadovavo savo vyskupijai.
Paulinas susirašinėjo su šv. Augustinu ir Jeronimu, buvo šv. Martyno Turiečio ir Ambroziejaus draugas. Paskutiniais jo gyvenimo metais Noloje prasidėjo Alariko barbarų antplūdis, dėl kurio Paulinas labai sielojosi. Iš jo raštų yra išlikęs 51 laiškas ir 32 poemos (tame tarpe ir pirmoji krikščioniška vestuvinė daina).
Šv. Paulinas Nolietis gimė apie 353–354 m. netoli Bordo, Galijoje, kilmingų romėnų šeimoje, mirė 431 m. Užėmė aukštus konsulo, gubernatoriaus postus. Sulaukęs 35 metų pasikrikštijo. Didžiai savo luomo žmonių nuostabai, išpardavė milžinišką savo turtą ir paskyrė lėšas našlaičių reikmėms bei vergų išpirkai.