Šv. Jono Krikštytojo gimimo istorija susipynusi su Jėzaus, kaip tiesiančiojo Jėzui kelią.
Kalbėti apie Joną nelengva dėl jo didingumo, paprastumo, šventumo, skaistumo, karštumo, nusižeminimo, pagarbumo, pamokslavimo, kaip prasidėjo jo gyvenimo istorija, kaip jis vykdė savo misiją ir kaip numirė.
Sakoma, kad Jonas gimė prieš Kristų, jis pirmas pradėjo mokyti tautą, tapo Kristaus pirmtaku paaukodamas savo gyvybę.
Įprastai Bažnyčia švenčia savo šventųjų "gimimo dangui" (mirties) dieną, tačiau Jonui daroma išimtis. Jo gimimas pranašauja ir parengia Jėzaus gimimą. Bažnyčia, minėdama Jono gimimą, taip pat įsiklauso į jo balsą, raginantį atsiversti, ir prašo užtarimo, kad nuolat atpažintų Tą, kurį Jonas pranašavo, kad tikintieji eitų jo nurodytu keliu, vedančiu pas Tą, kurį jis nurodė.
Tiek Rytuose, tiek Vakaruose jau IV amžiuje minima Kristaus pirmtako šventė, jo vardu tituluojama daug šventovių bei bazilikų. Rytuose Jonas Krikštytojas minimas sausio 7 dieną ir ši šventė siejama su Viešpaties Apsireiškimo ir Jėzaus krikšto Jordane švente. Vakaruose jau šv. Augustino laikais Jono Krikštytojo gimimui minėti parinkta birželio 24 diena, siejant tai su Kristaus gimimo diena.
Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje Jonui Krikštytojui skirtos dvi jo gimimo ir nukirsdinimo (rugsėjo 29-oji) minėjimo dienos. Ypatinga vieta šiam šventajam tenka ir Visų Šventųjų litanijoje.
Anot šaltinių, šis šventasis Viešpaties pirmtakas pasižymėjo devyniomis privilegijomis: tas pats angelas, kuris apreiškė Viešpatį, apreiškė ir Joną; motinos įsčiose Jonas šoktelėjo iš džiaugsmo, Viešpaties Motina pakėlė jį nuo žemės; jis "atrišo" tėvo kalbą; pirmas įvedė krikštą; pirštu parodė į Kristų; Kristus gyrė jį labiau nei visus kitus; jis pranešė ateisiant Kristų tiems, kurie buvo limbe (Limbas — pomirtinė vieta, esanti tarp rojaus ir pragaro).