Šventasis Ireniejus gimė 125 metais Mažojoje Azijoje, jo mirties data nėra žinoma, tačiau manoma, kad jis mirė apie 200 metus. Su krikščionybe Ireniejus susidūrė jaunystėje, kai susipažino su vyskupu Polikarpu — apaštalo Jono mokiniu. Mokėsi pas šv. Polikarpą ir gilinosi į kitas Rytų apaštalines tradicijas.
Vėliau kaip vyskupas misionierius iškeliavo į Galiją ir 177 metais tapo Liono vyskupu. Jis vadovavo Liono bendruomenei iki mirties, daromos prielaidos, kad jis buvo nukankintas.
Ireniejus, eidamas Liono vyskupo pareigas, labiausiai išgarsėjo kaip krikščionių rašytojas, aiškiai dėstantis tikėjimo tiesas ir aistringai kovojantis su erezijomis. Tuo metu viena didžiausių erezijų buvo vadinamoji gnozio doktrina, anot kurios, Bažnyčios skelbiamas tikėjimas tėra tik paprastiems, neišprususiems žmonėms skirti simboliai, o už šių į tikėjimo tiesas įvilktų simbolių slypi žymiai sudėtingesnis turinys, prieinamas tik intelektualų — gnostikų — elitui. Šiai doktrinai būdinga dualizmo idėja, neigianti vieną Dievą, žmogaus ir pasaulio Kūrėją bei Išganytoją. Siekdami paaiškinti blogio pasaulyje problemą, gnostikai jį kildino iš greta gerojo Dievo egzistuojančios jo priešingybės, iš negatyvaus prado, kuris sukūrė materiją.
Ireniejus smerkė gnostikų idėjas vadovaudamasis bibline pasaulio sukūrimo doktrina. Jis tvirtino, kad ir Dievo sukurta materiali tikrovė yra tokia pat kilni kaip ir dvasiniai kūriniai. Tačiau greta kovos su gnosticizmu, Ireniejus mokė apie apaštališkąją tradiciją, pabrėžė Romos vyskupo svarbą.
Nors mokėjo lotynų ar keltų kalbas, rašė graikiškai. Jo raštai yra poleminio ir apologetinio pobūdžio.
Jo palaikai palaidoti po tuometinės Šv. Jono bažnyčios kriptos altoriumi, tačiau vėliau bažnyčiai suteiktas Šv. Ireniejaus titulas.