Krikščionis imta persekioti imperatoriaus Nerono laikais, 64–67 metais.
Tuometinėje Romoje buvo pristatyta daug medinių gyvenamųjų pastatų, kurie neretai užsidegdavo ir tapdavo gaisro židiniais. 64 metais Romoje kilo didžiulis gaisras, kurio metu du trečdaliai miesto virto griuvėsiais. Žmonės manė, jog dėl gaisro kaltas pats imperatorius, neva jis norėjo praplėsti savo rūmų valdas.
Bandydamas išvengti žmonių įtūžio imperatorius apkaltino krikščionis padegus Romą.
Pagonių rašytojas Tacitas taip aprašė šiuos įvykius: "Neronas, norėdamas nutildyti gandus, surado kaltų ir įvykdė žiauriausias egzekucijas tų atžvilgiu, kurie savo bjauryste sukėlė sau visuotinę neapykantą ir kuriuos minia vadino krikščionimis. Iš pradžių buvo suimti prisipažinusieji esą krikščionys, o vėliau begalinė daugybė kitų".
Imperatorius sulaikytus krikščionis įsakė nužudyti žiauriausiu būdu. Vieni buvo pririšami prie žvėrių nugarų ir užsiundomi šunimis, kad sudraskytų, kiti — prikalami prie kryžių, dar kiti — padegami, kad naktį šviestų. Tačiau kiti teigia, kad tai tik mitas.
Jie visi buvo apaštalų mokiniai ir pirmieji Katalikų Bažnyčios kankiniai.